Mieli broliai ir seserys Kristuje, štai jau 15-ti metai, kai antrąjį Velykų sekmadienį Bažnyčia švenčia Dievo Gailestingumo iškilmę.

Mielieji, mūsų tikėjimas, tai Dievo gerumo, gailestingumo bei meilės liudijimas. Apaštalas Jonas pirmajame laiške rašo: „Mes pažinome ir įtikėjome meile, kuria Dievas myli, Dievas yra meilė“ (Jn 4,16). Dievas Jėzuje teisingumą perkeitė į gailestingumą. Senajame Testamente Dievas vaizduojamas kaip be galo teisingas, už gera atsilygina geru, o nusidėjėlius baudžia. Apie tai galima būtų cituoti daugelį Senojo Testamento vietų. Pacituosiu tik vieną iš Išėjimo knygos: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli, ir laikosi mano įsakymų“ (Iš 20,5-6).
Pakanka priminti Nojaus istoriją. Dievas pasigailėjęs, jog sutvėrė žmogų, nes jis paskendo nuodėmėse, nusprendė tvanu sunaikinti žmoniją ir išgelbėjo tik vieną teisųjį Nojų.

Netgi pranašas Jeremijas, laikomas Jėzaus provaizdžiu, šaukėsi teisingo Dievo keršto savo skriaudėjams. Tuo tarpu Evangelijos alsuote alsuoja Dievo gailestingumu ir meile kiekvienam visuomenės atstumtam, pasmerktam vienišumui, kitatikiui, nuodėmėse paskendusiam. Jėzus smerkė nuodėmę bet ne žmogų. Apie tai liudija daugelis istorijų, kurias mums perdavė evangelistai. Pakanka prisiminti atstumtuosius raupsuotuosius, demono apsėstuosius, kurčiuosius, nebylius ir akluosius. Anuomet buvo manoma, kad kiekviena sunki liga ištinka žmogų dėl nusikaltimų Dievui, todėl tokie žmonės buvo pasmerkti vienišumui, tikintieji žydai juos aplenkdavo, kad prisilietę prie jų „nesusiteptų“. Jėzus išgirdęs šauksmą: „Viešpatie, padėk man!“ (Mt 9,27), kartais paklausdavo; „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“ (Mt 9,28) (istorija apie neregius), arba su nuostata tardavo: „O moterie, didis tavo tikėjimas! (moters kanaanietės istorija), arba „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ (Mt 8,10) (šimtininko tarno pagydymo istorijoje).

Matydamas nelaimingųjų pasitikėjimą Juo, Jėzus visada atsišaukdavo ir pagelbėdavo sakydamas: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ (Mt 8,13). Apie atgailaujančią nusidėjėlę fariziejaus namuose, Jėzus pasakė: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7,47). Taip pat prisiminkime muitininką Zachiejų, pas kurį Jėzus nuėjo į namus arba žmonių laikomą nusidėjėlę samarietę, kurią Jėzus sutiko prie Jokūbo šulinio, arba Rašto aiškintojų ir fariziejų pas Jėzų atvestą moterį, sugautą svetimaujant. Jėzus nė vieno nepasmerkė, priešingai muitininko namuose tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“ (Lk 19,9). O atvestos moters paklausė: „Moterie, niekas tavęs nepasmerkė?“ ir tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8,10-11). Į visus Rašto aiškintojų ir fariziejų priekaištus dėl tokio elgesio, Jėzus atsakydavo: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5,30-32).

Apie Dievo begalinį gailestingumą, Jėzus liudija palyginimu apie paklydusią avį, dėl kurios piemuo palieka 99-ias, eina, suranda, užsideda ant pečių ir gražina į kaimenę. Dar ryškesnis palyginimas apie sūnų palaidūną, kuris iššvaistęs jam skirtą tėvo turto dalį netgi ne iš meilės, o bado prispirtas, grįžta namo. Kaip žinia, tėvas iš tolo pažino, pribėgo, apsikabino, gražino sūnui žmogiškąjį orumą.

Šios dienos Evangelijos ištrauka taip pat Dievo gailestingumo, apreikšto per savo Sūnų liudijimas. Prisikėlęs Jėzus pirmą kartą pasirodo mokiniams, kurie buvo susirinkę ir iš baimės sėdėjo užsirakinę, nors prieš tai Marija Magdalietė buvo pranešusi jiems, kad mačiusi Viešpatį, taip pat Petras ir kitas mokinys jau buvo matę tuščią kapą, tik paliktas drobules, į kurias buvo suvyniotas Jėzus. Pasirodęs Jėzus, kaip girdėjome, paprasčiausiai tarė: „Ramybė jums! (Jn 20,21). Jėzaus ramybė ne ta, kurią suteikia pasaulis, Jėzaus ramybė reiškia Jo atleidžiančią meilę kiekvienam asmeniškai. Sakydamas „Ramybė Jums“, Jėzus tarsi sako: „Nebijokite Jokūbai ir Jonai, kurie pageidavote - vienam sėdėti mano šlovės dešinėje, kitam – kairėje (Mk 10,37); nebijok Pilypai, kuris netikėjai manimi ir reikalavai: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14,5); nebijok ir tu, Petrai, kuris tris kartus manęs išsižadėjai; nebijokite ir kiekvienas iš jūsų dėl savo paklydimų, nenuovokumo, dėl visų baimių, kurias patyrėte iš netikėjimo ir nepasitikėjimo“.

Apaštalo Tomo su mokiniais tą kartą nebuvo. Kiti kupini džiaugsmo pranešė jam: „ Mes matėme Viešpatį!“ (Jn 20,25). Tačiau Tomas nenorėjo tuo patikėti. Jis užsispyrusiai kartojo: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu“ (Jn 20,25). Ir štai po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodo mokiniams. Jis nepriekaištauja Tomui, nebara jo, paprasčiausiai paprašo apžiūrėti žaizdas ir taria: „jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27).  Evangelistas Jonas nerašo ar Tomas palietė žaizdas. Galbūt Tomui pakako pamatyti Jėzų ir iš jo krūtinės išsiveržė šūksnis: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20,28). Šiame šūksnyje sudėta viskas: ir Tomo džiaugsmas išvydus Mokytoją, ir skausmas dėl netikėjimo, ir atgaila bei pasiryžimas sekti Jėzumi bei liudyti Jo Prisikėlimą. Į Tomo šūksnį, Jėzus atsako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29). Tais palaimintaisiais galime būti kiekvienas, kurio širdis atvira Dievo meilei ir gailestingumui, kuris pasiryžęs sekti Jėzumi ir liudyti Jo artumą, Jo gydomąją galią šiandien, čia ir dabar. Jėzus kalbėjo: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35).

Mylėti, vadinasi sugebėti atleisti, būti gailestingais, dovanojančiais meilę be jokių išlygų kitiems, kaip tai darė Jėzus. Jėzus niekada nemylėjo ir mūsų nemokė mylėti minią, abstrakčiai kažką. Jis mokė mylėti konkretų žmogų, vardan jo gyventi, jam aukotis, vykdyti jo bet ne savo valią. Kaip Dievo meilės nereikia užsitarnauti, ji dovanojama veltui, taip ir mes kviečiami dovanoti savo meilę kitam, nelaukiant atlygio, padėkos ar įvertinimo. Taigi, būkime gailestingi, kaip ir mūsų dangiškasis Tėvas, yra gailestingas. Amen.