Mieli broliai ir seserys Kristuje, šios dienos Evangelijos pagal Joną ištraukoje Jėzus save vadina Geruoju Ganytoju: „Aš gerasis ganytojas, gerasis ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10,11), - sako Jis.

Žodis „gerasis“ tik dalinai atspindi graikiškame originale žodžio „kalos“ prasmę. „Kalos“ reiškia „kilnus“, „puikus“, „tobulas“, „didingas“, „nuostabus“, „gražusis“. Taigi, galėtume sakyti „Nuostabusis ganytojas“, „Tobulasis ganytojas“ ir t.t.
Lietuviškų tekstų autoriai pasirinko „Gerasis Ganytojas“ matomai todėl, kad tekste daug kartų kartojasi du žodžiai – ganytojas ir avys. Tiesiogine prasme ganytojas yra bandos vedlys, apie kurį Jėzus sako, „jog išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka ,nes pažįsta jo balsą“ (Jn 1,4).
Mūsų šalyje netenka matyti ganomos avių bandos, tačiau Izraelyje iki šių dienų tai įprastas vaizdas. Tiesiog stebina, kaip kiekviena avių banda paklūsta savajam vedliui, patikliai seka paskui jį į ganyklas.

„Kalos“ reiškia ir kitą svarbų ganytojo bruožą, tai gyvenimo ir kelionės palydovą. Tobulasis ganytojas „už avis guldo gyvybę“ (Jn 10,11). Jis nepaliks jų, rūpinsis silpnaisiais, sutrikusiais, stokojančiais, visada bus šalia, palaikys varge ir dalinsis meile. Toks buvo Jėzus, tokiu kviečia būti kiekvieną iš mūsų.

Visais laikais žmonėms reikia ganytojų, mylinčių ir vedančių į pilnavertį gyvenimą. Daugelis žmonių, kurie jaučiasi vieniši ir atstumti trokšta sutikti tokį, kuris padėtų atrasti kelius į geresnį, laimingesnį gyvenimą. Prisipažinkime, kiekvienas trokštame sutikti žmogų, kuris rūpintųsi, suprastų ir gerbtų mus.

Vienas iš pavyzdžių būtų dviejų šventųjų Ignaco Lojolos ir Pranciškaus Ksavero bendrystė. Ksaveras, būdamas 19-os metų įstojo į Paryžiaus universitetą, tačiau jo šeimai buvo sunkūs laikai. Vos sudurdamas galą su galu Ksaveras nuomojo būstą su kitais trimis studentas. Jų tarpe buvo ir Ignacas Lojola, kuris net 17 metų buvo vyresnis už Ksaverą. Pamaldusis Lojola pamažu užmezgė draugystę su netikinčiu Ksaveru: padėjo jam studijuoti, patarnavo, netgi padėdavo susidoroti su nepritekliais. Per visą tą laiką Ignacas vis rasdavo progą paliudyti savo tikėjimą ir ryšį su Kristumi. Ksaveras ilgainiui ėmė vertinti pamaldųjį Ignacą, pamažu išnyko priešiškumas ir jis vis labiau įsiklausydavo į draugo žodžius apie Jėzų, drauge tapo imlesnis Šventajai Dvasiai. Ksaveras Ignacą Lojolą netgi pradėjo vadinti dvasios tėvu.

Šiandien visame pasaulyje į šventąjį Ksaverą kreipiamasi kaip į misijų globėją, kitaip tariant jis tapo Geruoju Ganytoju misijų kraštuose, pagrinde Indijoje ir Kinijoje. Bet viso šito nebūtų buvę, jei ne Ignaco Lojolos atkaklus rūpestis, ne jo ganytojiškos savybės, ne Dievo vedimas. Kiekvienas mūsų, tapęs pakankamai brandus, kviečiamas būti kitiems geruoju ganytoju, tarnaujančiu vadovu. Norint tokiu tapti, pirmiausia reikia išmokti būti geru ganomuoju. Prieš apsireikšdamas mums Geruoju Ganytoju, Jėzus pirmiausia apsireiškė kaip „Dievo Avinėlis“. Jis buvo paklusnus tėvui, vykdė Jo valią ir tik po to sakė, ką turi daryti Jo sekėjai. Ar įmanoma būti geru tėvu, jei nebuvai geras vaikas? Ar įmanoma mokyti kitus, jei prieš tai nebuvai pats mokomas? Ar sugebėsi mylėti kitą, jei nebuvai mylimas? Deja, visais laikais buvo ir tokių, kurie niekada nepatyrė kitų rūpesčio ir globos. Dar vis yra namai, kuriuose gyvena vaikai, nepatyrę tėvų meilės, rūpesčio ir globos. Kas bus su jais? Ar sutiks jie žmogų, kuris supras, įvertins juos, padės atsiskleisti, kokie jie iš tikrųjų yra ir kuo tapti yra pašaukti?
Jėzus, Gerasis Ganytojas, ragina kiekvieną mūsų tapti kaip Jis geraisiais ganytojais, kad galėtume padėti tiems, kuriems to reikia: sutrikusiems, prispaustiems, atstumtiems į visuomenės užribį. Nepakanka aprengti, sušelpti, bet svarbiausia su kurti abipusį bendrystės ryšį, skirti tam asmeninį laiką, įsiklausyti į jį, parodyti, kad jis yra mylimas, brangus ir vertingas Dievo akyse.

Kaip girdėjome Evangelijoje Jėzus kalba ir apie tai, kas prieštarauja gerajam ganytojui, tai samdinys, „kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi“ (Jn 10,12-13). Samdiniai nėra tikri ganytojai, jie susirūpinę vien savimi: geru atlyginimu, geru vardu, karjera ,grupės sėkme. Jiems nerūpi žmonės, jais jie naudojasi siekdami patenkinti valdymo ir kontroliavimo poreikį. Jie nesistengia suprasti kitų, yra griežti silpniesiems ir stokojantiems gailestingumo, skuba teisti ir smerkti. Iškilus konfliktams, jie palieka saviškius vienus pasimetusius ir nežinančius ką daryti. Argi gyvenime nesutinkame panašiai besielgiančių, pagaliau, ar visada mumyse dega troškimas kitam dovanoti meilę, dėmesį, šviesos gyvenimą, kaip moko Kristus. Jis ragina atsisakyti mus kai kurių dalykų, vardan kitų gerovės. 

Šiandien Bažnyčia kviečia melstis už dvasininkiją, už pašaukimus į dvasinį luomą. Nuoširdžioje maldoje prašykime, kad Viešpats laimintų mūsų parapijos, vyskupijos, Lietuvos dvasios vadus, kad jie būtų labai gerais ganytojais, tokiais, koks buvo mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Amen.