Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šiandien švenčiame vieną gražiausių švenčių žmogaus gyvenime – Motinos dieną. Kokia bebūtų motina – gera, švelni, pikta, rūpestinga, abejinga, su meile auginanti ar kažkur palikusi savo vaikus, vis vien ji verta dėkingumo, nes viską, ką turi žmogus, gavo per ją.

Pirmiausia, Dievo valia per motinos įsčias išvydome šį nuostabiai Dievo sukurtą pasaulį. Per ją mes turime akis, kuriomis regime žemę, ryto aušrą, vakaro saulėlydį, žvaigždėtą dangų, žydinčias pievas. Akys duotos tam, kad grožėtųsi, regėtų šviesą. Tad kodėl žmogus taip dažnai pamato tai, kas temdo šviesą, tai kas griauna gėrį? Per motiną mes turime klausą, dėka kurios mūsų širdis pasiekia nuostabiausi pasaulio garsai, Dievo sukurtos gamtos muzika. Tad kodėl taip dažnai girdime piktą žodį, kupiną pagiežos ir neapykantos? Klausa duota tam, kad išgirstume Dievo žodį, kuris kviečia bendrystei, gėrio kūrimui ir meilei. Ar išgirdote šiandien Kristaus žodžius: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės, kas pasilieka manyje, ir aš jame, tas duoda daug vaisių: nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15,5). Jėzus sako, kad Jis yra vynmedis. Ne atskirtas nuo Dievo tautos, bet jos dalis vienybėje su Dievu. Visa gyvybė kyla iš Jo, mes esame šakelės, kurios jame pasiliekančios duoda vaisių. Tie vaisiai – tai gyvenimas, kurį gauname dovanai ir kuriuo turime dalintis su kitais. Antrajame skaitinyje girdėjome apaštalo Jono žodžius: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ ( Jn 3,18).Jis taip pat primena mums, kad, jei pasitikime Dievu ir laikomės Jo įsakymų, tai viską gauname iš Jo, ko prašome.

Viena iš motinos pareigų išmokyti vaiką pažinti Kristaus mokslą, pasitikėti Juo ir atsiminti, kad be Jo žmogus nieko negali. „Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė“ (Jn15,6), - girdėjome Jėzaus žodžius Evangelijoje.
Per motiną mes gauname širdį, protą ir sielą, kad galėtume užjausti ir mylėti artimą, dėkoti ir šlovinti Viešpatį.
Mielos mamos, močiutės, moterys, kurios išmokėte vaikščioti, praustis, valgyti, kalbėti, atlikti būtiniausius veiksmus, kad galėtų pasaulį išvydęs žmogus gyventi, jauskite pareigą išmokyti jį mylėti, aukotis, padėkite pažinti Dievą, pasitikėti Juo, nuolat malda dėkoti Jam už kasdien gaunamas malones.

Šis mėnuo skirtas Švč. M. Marijai. Kas vakarą bažnyčioje skamba Rožinio maldos, prašymai ir maldavimai dangiškosios Motinos užtarimo pas Dievą. Kiekviena motina, kiekviena moteris turi išminties, nuolankumo, meilės semtis iš Motinos Marijos.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas viename pamokslų kalbėjo: „Visose krikščioniškos civilizacijos paliestose tautose Jėzaus Motina Marija yra tapusi kilniausio moteriškumo įasmeninimu, mergaitės ir moters gražiausiuoju idealu. Ji kartu ir nepaliestoji Mergelė, ir Sūnaus aukai už žmoniją pritarusi kilniaširdė motina“.

Arba žymus norvegų dramaturgas Henrikas Ibsenas sužavėtas Marijos kultu Romoje, rašė: „O Marija! Tu visa spindi tyrumu, gerumu ir savo motiniška Meile vedi mus į išganymą“. Pažvelkime į akis motinoms, kurios savo gyvenimą paaukojo šeimai, priglaudė ir paguodė našlaitį, tyliai, ramiai ir kantriai neša šeimos kryžių. Ar ne Marijos tyrumą ir skaistumą išvysime jų akyse? Tūkstančiai Motinų laimino ir aukojo savo vaikus dideliems žygdarbiams – kovai už mūsų tėvynę Lietuvą. Laimindamos jos kalbėjo: „Laiminu jus šventai kovai, jūsų žingsnius tesaugo Viešpats Dievas“ (plg. A Garmutė, Išėjo broliai).
Strasbūre yra paminklas, kuris vaizduoja motiną ir du jos sūnus: vienas kovojo prieš fašizmą, o antrasis kovojo kitoje barikadų pusėje. Motina vienodai aprauda abu. Jai, kaip ir Marijai, brangūs ir lygūs visi. Deja, šiandien tenka pripažinti ir tai, kad yra motinų, kurios be sąžinės priekaištų nužudo vos užgimusią gyvybę arba palieka ligoninėse, vaikų namuose. Vyksta ir atvirkštinis procesas. Kiek daug vienišų, apleistų ,pamirštų, atstumtų motinų! O kiek daug senučių, gailestingai žvelgia pro senelių namų langą ir laukia, ar neatvažiuos jos vaikai, anūkai, proanūkiai.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šioje šv. Mišių aukoje melskimės ne tik už savo mamas, bet ir už visas tas, kurias vaikai pamiršo. Tegul Šventoji Dvasia sustiprina jų pasitikėjimą Dievu, kuris teikia širdies ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.
Mieli vyrai, sūnūs ir dukros, padovanokite šiandien savo mylimai žmonai, motinai, močiutei gražiausią pasaulyje gėlę – savo širdies šilumą, meilę ir švelnų žodį: „Aš tave labai myliu. Tu man esi brangiausia“. Amen.