Mieli tikintieji, antrasis Velykų sekmadienis vadinamas Dievo Gailestingumo sekmadieniu, ketvirtasis - Gerojo Ganytojo, o šiandien, šeštąjį Velykų sekmadienį, galėtume pavadinti Dievo Meilės ir Džiaugsmo sekmadieniu, nes visi šios dienos Šv. Rašto skaitiniai liudija apie Dievo meilę žmogui. Pirmajame skaitinyje apaštalas Petras pagonims kalbėjo: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10,34-35). Apaštalo Jono laiškai, o ypač Evangelija persunkti Kristaus meilės ir džiaugsmo žodžiais. Ir šiandien antrajame skaitinyje apaštalas Jonas kviečia meilei, „nes meilė yra iš Dievo“ (1Jn 4,7). „Meilė – ne tai jog mes pamilome Dievą, bet, kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ ( 1Jn 4,10), - rašo apaštalas Jonas. Evangelijoje šis apaštalas Kristaus žodžiais tęsia meilės temą. Kristus kviečia: „Kaip mane tėvas mylėjo, taip aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15,9). Toliau Jis įsakmiai sako: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15,12). Ir paaiškina: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas, ir, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (JN 15,11). Meilė ir džiaugsmas – du neatsiejami faktoriai, kurie teikia žmogui tikrąją laimę. Ar kada nors susimąstote, kodėl Bažnyčia vis kartoja ir kartoja, kad Dievas yra Meilė, kad krikščionybė yra džiaugsmo religija, kad Kristaus atneštoji Geroji Naujiena, tai yra Jo Evangelija, turi teikti mums džiaugsmą? Ar ne todėl, kad patys krikščionys daugiau linkę į liūdesį, linkę išlaikyti rimtį, linkę apriboti save įvairiais draudimais ir prievolėmis? Pasaulis bando Dievą vaizduoti kaip tikrą baudėją, nuolat registruojantį žmogaus silpnybes ir nuodėmes. Seneliai anūkus dažnai drausmina: „Nedaryk taip ar anaip, nes Dievulis viską mato ir nubaus už blogus darbus“. Tai kaip gi gali vaiko širdelėje gimti meilė Dievui? Kaip jis gali įtikėti į begalinę Dievo meilę, kuri teikia vien džiaugsmą? Pasėti baimės daigai toliau auga ir taip žmogus pasiduoda pasaulio peršamai nuomonei – krikščionybė varžo žmogaus laisvę, žlugdo asmenybę, apriboja galimybes. Paklusdamas pasaulio dėsniams, žmogus gyvena vien rūpindamasis savo malonumais, materialiuoju gerbūviu, ieškodamas pripažinimo, šlovės ir garbės. Taip gyvendamas jis patiria begales rūpesčių, dažnai jį apima nerimas, nusivylimas. Gyvenimas apkarsta dėl nepasisekusių sandėrių, neįgyvendintų lūkesčių. Žmogų apima neviltis, depresija, jis pasijunta be galo nelaimingas. Taip atsitinka todėl, kad žmogus visų pirma yra dvasinė esybė, jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl jis turi palaikyti nuolatinį ryšį su Dievu. Be šito ryšio žmogus niekada neišgyvens tikrosios laimės. Bet kaip viskuo nusivylusiam, gyvenimo džiaugsmą praradusiam žmogui atrasti Dievą, jei mes, krikščionys, negyvename džiaugsmu ir apskirtai net į Dievo namus ateiname paniurę, kupini savų minčių, linkę viską kritikuoti, smerkti? Tuo tarpu Kristus liepia mums džiūgauti sakydamas: „Pasaulyje jūs kęsite priespaudą, bet džiūgaukite – Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16,33). Ir apaštalas Paulius kviečia: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4,4). Taigi įprastas krikščionio gyvenimas yra kupinas džiaugsmo . Jei to nėra, vadinasi žmogus prarado pirmines vertybes, kurios turėtų būti jo gyvenimo pamatas. Džiaugsmas kyla tik ten, kur atsiveria širdis. Ir tai turėtų būti tada, kai mes dalyvaujame šv. Mišiose. Bažnyčia moko, kad per Mišias mes dalyvaujame dangiškoje liturgijoje, kurią Dievo akivaizdoje švenčia angelai ir šventieji. Jei mes ateiname į bažnyčią, palikę visus rūpesčius, sunkias mintis, skaudulius už bažnyčios durų, tai visos problemos praranda savo dydį. Per maldą, giesmę atsiveria dangus, praplečia mūsų širdį ir ji įstengia džiaugtis . Džiaugsmas yra viena iš dovanų. Ji glūdi žmogaus viduje. Visa bėda yra ta, kad žmogus per daug rūpinasi tuo, kas aplink jį yra bloga, negera ir neleidžia šiam džiaugsmui išsiveržti į išorę. Dar vis gyvename Velykų džiaugsme, tad leiskite, kad šis džiaugsmas perkeistų jūsų kasdienybę, padėtų atrasti Dievo dovaną – džiaugsmą, glūdintį galbūt giliausioje širdies kertelėje. Leiskite jam išsilieti, kad galėtumėte jį dovanoti tiems, kurie šiandien nepažįsta Dievo, yra nusiminę, jaučiasi vieniši ir apleisti. Mieli tikintieji, kviečiu jus visus džiaugsmingai tarnystei Viešpačiui. Pasaulio žmonėms, kurie mano, jog mūsų religija yra vergystė, parodykime, kad ji teikia mums džiaugsmą ir palaimą. Tegul mūsų linksmi veidai skelbia , kad tarnaujame gerajam Šeimininkui. Amen.