Mieli mokytojai, vadovai, brangūs abiturientai, tėveliai, džiugu matyti jus susirinkusius į šią baziliką, šv. Mišių aukai. Nežinau, su kokiomis mintimis atėjote, kokią intenciją atsinešėte. Galbūt jūs, mielas jaunime, atėjote, klasės auklėtojo paraginti, nes to reikalauja gimnazijos tradicija. Motina Bažnyčia visada kviečia ateiti į šv. Mišias noriai, dalyvauti jose širdimi. Melstis ir švęsti šv. Mišių auką širdimi, vadinasi tai daryti laisvai, be jokios prievartos ir džiugiai, nes šv. Mišios yra dovana, dėkojimas ir šlovinimas Dievo už tai, kad Jis kaip dovaną siuntė į pasaulį savo mylimiausią, vienatinį Sūnų, kaip Išganytoją ir Atpirkėją už pasaulio nuodėmę. Kaskart ateidami į šv. Mišias, mes ateiname susitikti su Kristumi, dėkoti Jam už tai, ką esame gavę per Jo malonę. Taigi, kviečiu širdimi išgyventi bendrystę su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Paskutinis skambutis byloja apie tai, jog baigėsi vienas svarbiausių etapų jūsų gyvenime. Iki šios dienos jus mokė , auklėjo, patarinėjo, ką ir kaip daryti. Jūs buvote saugūs ir ramūs, nerūpestingi bei linksmai žvelgėte į gyvenimą. Tačiau kartais gyvenimas apsiverčia vienu mirksniu, neduodamas laiko apsispręsti su naujumu ir pasikeitimais, tokia akimirka kai kam gali būti ši, ji gali ištikti ryt, poryt, ateityje.

Tuomet su nerimu klausi savęs: „Ką toliau darysiu? Koks mano rytojus?“ Tikiu, kad dvylika metų mokėtės ne tik gimtosios kalbos, matematikos, gamtos ir daugelio kitų mokslų. Jūsų mokytojai padėjo jums įsigyti tokių dvasinių vertybių, kurių dėka pajėgsite atsakyti į bet kurį iškilusį netikėtą, labiausiai gluminantį klausimą.

Šiandien išgirsite daug gražių, pamokančių žodžių, paskutiniųjų patarimų. Norėčiau keletą patarimų pasakyti ir aš.
Pirma, tarp skubėjimo, neatidėliotinų darbų visada rask laiko stabtelėti ir pajusti akimirkos žavesį. Sulėtink žingsnį ir apsidairyk, pasistenk pamatyti, kas iš tikrųjų šią akimirką vyksta aplink tave.
Antra, atsimink, kad savo tikslus gali pasiekti tikėdamas savimi ir pasitikėdamas Dievu, įsiklausydamas į kitų, labiau patyrusių žmonių patarimus.
Trečia, išmok džiaugtis ir vertinti atrodytų paprastas, bet kartu nuostabias gyvenimo dovanas. Įsivaizduok, jei negalėtum matyti pasaulio nuostabaus grožio, negalėtum girdėti įstabių gamtos garsų, negalėtum vaikščioti ar neturėtum rankų, kuriomis apkabini mamą, tėtį, bičiulį ar šiaip artimą pažįstamą. Mes taip susigyvenome su šiomis dovanomis, kad net pamirštame padėkoti Dievui, mamai ,tėčiui, per kurių malonę visa tai turime.
Darbų sūkuryje niekada nepamiršk atidžiau pažvelgti į tai, kas šalia tavęs vyksta ir naudodamasis visais Dievo suteiktais gebėjimais išmok padėti tam, kuriam pasisiekė mažiau nei tau.

Mielieji, ateityje galbūt gyvenimo tempas, užkrautas ant jūsų, atskirs jus nuo artimųjų, draugų aplinkos, tuomet nesunkiai galite prarasti pusiausvyrą ir nebematysite gyvenimo prasmės. Tada kviečiu ateiti prie mūsų Viešpaties Jėzaus Švenčiausiojo Sakramento, pasisemti jėgų, vilties ir meilės. Visada atsiminkite Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28). Taip pat kviečiu bent sekmadienį pašvęsti Viešpačiui, padėkoti Jam už visa tai, ką Jis padarė dėl mūsų. Šios dienos Evangelija savotiškai priminė tai. Baigsiu taip pat Evangelijoje girdėtais Kristaus žodžiais: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10,43-45). Amen.