Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė (…). Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų (…)“ (Išm 1, 13; 14), - skaitėme pirmajame skaitinyje. Dievas nėra naikinantis ir griaunantis, per Jį mirtis neatsirado pasauly. Tai „per velnio pavydą mirtis atsirado, išžudo kiekvieną, kas jam atsiduoda“ (Išm 1,25), - girdėjome tame pačiame skaitinyje.
Iš meilės žmogui, trokšdamas išgelbėti žmogų iš velnio žabangų, Dievas atsiuntė į žemę savo mylimąjį Sūnų, kad per Jį suteiktų žmogui džiaugsmą kurti, mylėti, gyventi.
Ir štai šios dienos Morkaus Evangelijos skaitinyje Jėzus pasirodo žmonėms kaip gyvybės nešėjas, mirties nugalėtojas. Garsas apie Jėzų, Jo galybę jau buvo paplitęs po visą Izraelį, todėl Jam sugrįžus į Kafarnaumą, kaip girdėjome Evangelijoje, Jį pasitiko „didžiulė minia“. Taip pat atskubėjo ir sinagogos vyresnysis vardu Jajiras.
„Pamatęs Jėzų“, jis su viltimi, didžiai pasitikėdamas „puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“ (Mk 5,22-23). Ir jeigu Jėzus iš karto būtų nuėjęs, tai nieko nuostabaus, sukrečiančio nebūtų įvykę. Visi jau daug kartų buvo patyrę, kaip Jėzus rankų uždėjimu pagydė žmones.
Todėl evangelistas Morkus greta pateikia dar vieną stebuklą. Toje minioje buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, ji buvo išbandžiusi visas priemones, daugelį gydytojų praėjusi, išleidusi daug pinigų gydymui, tačiau niekas nepadėjo.
Tais laikais moteris serganti tokia liga buvo laikoma sutepta. Apie tai plačiai aprašoma Kunigų knygoje. Tokioms moterims galiojo gan griežtos taisyklės, kurios neleido išpažinti tikėjimą, gyventi normalų visuomeninį gyvenimą. Kraujoplūdis turėjo ne tik fizines skausmo pasekmes, bet daug baisesnė buvo dvasinė drama. Todėl moteris nutarė slapta prisiartinti bent prie Jėzaus drabužio. Ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent Jo drabužį – išgysiu!” (Mk 5,28). Ji buvo tuo taip tikra, kad rizikavo pasirodyti viešai „ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie Jo apsiausto“ (Mk 5,27). Ir stebuklas įvyko: „Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi“ (Mk 5,29).
Jėzus žinojo, kas atsitiko, žinojo, ką moteris mąstė, ko ji troško, žinojo jos tikėjimą, juk nuo jo nieko nėra paslėpta. Jis skaito kiekvieno mintis ir žino kiekvieno troškimus, todėl Jis pagydė moterį, kuri palietė Jo drabužį. Moteris tikėjo ir Jėzus nenuvylė ir, be abejo, išgydymas dar labiau sustiprino moters tikėjimą.
Jėzus trokšta, kad ne tik malonę gavusieji įtikėtų, Jis nori, kad visi pripažintų Jo galias, todėl Jis pareikalauja, kad moteris viešai pripažintų kaip stebuklingai pagijo. Ir Jėzus atsigręžęs į minią paklausė: „Kas prisilietė prie mano drabužio?“(Mk 5,30). Jis atkakliai dairėsi „tos, kuri taip buvo padariusi“ ir „moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama(...) papasakojo visą teisybę“ (Mk 5,32-33)
Mes žinome, kodėl moteris buvo apimta baimės, o Jėzus ramiai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami“. (Mk 5,34). Taip ir mes, ištikus bėdai, nebijokime, pasitikėkime Jėzumi, drąsiai artinkimės prie Švenčiausiojo Kūno ir Kraujo Ostijos pavidale. Jei tikrai tikime tuo, kad prisiliečiame prie Jėzaus, priimame Jį į savo širdį, mes taip pat išgirsime:
„Tavo tikėjimas gelbėja tave, eik ramus!”
Antras daug reikšmingesnis stebuklas, tai sinagogos vyresniojo Jajiro dukros prikėlimas iš mirties patalo. Kaip girdėjome, Jėzus užtruko su moterimi ir Jajiro dukrelė mirė. Apie tai pranešė atvykę namiškiai. Tačiau Jėzus nuramina tėvą: „Nenusigąsk, vien tikėk!” (Mk 5,36).
Nuvykęs su trim rinktiniais apaštalais Petru, Jokūbu, ir Jokūbo broliu Jonu į Jajiro namus, radęs ten tikras šermenis, verkiančias ir raudančias profesionalias raudotojas, Jėzus įžengęs vidun tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“ (Mk 5,39).

Tai sukėlė ironiją ir pašaipą. Nors žydai buvo daug girdėję apie Jėzaus daromus stebuklus, jie netikėjo Jo galia – prikelti iš numirusių, tačiau stebuklas įvyko. Jėzui tarus: „Mergaite, sakau tau, kelkis! Ji tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti“ (Mk 5,41-42).
Atrodytų, jei mūsų dienomis vyktų tokie stebuklai, tai mūsų tikėjimas būtų tvirtesnis, nuoširdesnis. Bet kaip žinome visi Jėzaus daromi stebuklai neįtikino Jo amžininkų esant Jį Mesiju, Dievo Sūnumi, Išganytoju.
Peršasi klausimas: „Nejaugi anais laikais stebuklai buvo ant tiek įprastas dalykas, kad Jėzaus daromi stebuklai neįtikino net artimiausių draugų, esant jį dieviškosios prigimties.
Kaip pamenate, net prisikėlęs Kristus daug kartų savo pasirodymais turėjo įrodinėti, kol mokiniai pagaliau įtikėjo, įgavo drąsos skelbti Evangeliją, liudyti Kristų esant tikruoju Dievu nužengusiu iš dangaus.
Kristaus stebuklai tęsiasi iki šių dienų, tačiau dažnai žmogus arba priskiria juos atsitiktinumui, arba savo galioms, arba tiesiog patiki tik tuo momentu ir greit pamiršta, net dorai nepadėkojęs Dievui.
Šios dienos Evangelija aiškiai parodo Kristaus dieviškąją prigimtį, teikia paguodos, kad Jėzus visada mums padės skausme ir mirties akivaizdoje. Kartu pamoko, kad tik tikėdami galime susilaukti pagalbos. Tad kiekvienu atveju, kiekviename reikale prašykime Jėzaus pagalbos. Tvirtai tikėkime, ir Jis vienokiu ar kitokiu būdu tikrai padės. Jėzus, kuris anuomet perėjo žemę, kviesdamas kenčiančius: „Ateikite pas mane jūs visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, o aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11,28) Ir šiandien Jis yra su mumis. Kai sukilusios audros blaško mus ir mums gresia pavojus, Jis atsiranda šalia ir taria: „Nebijokite! Tai aš. Nebijokite, tik tikėkite!” Amen.