Žodžiai „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis? Argi jo seserys negyvena čia pas mus?“ (Mk 6,3) pilni sarkazmo, pavydo, nuaidėję Morkaus Evangelijoje ne vieną verčia suabejoti Švč. Mergelės Marijos skaistumu. Kai kurie bando įrodyti, kad tik Jėzus Dievo Sūnus gimė Marijai būnat nekalta mergele, o vėliau ji su Juozapu galbūt turėjusi vaikų. Bet tai visiškai nepagrįsti spėliojimai.
Katalikų Bažnyčia remdamasi šventų tėvų ir mokytojų liudijimais tvirtina, kad Švč. Mergelė Marija kaip prieš Jėzų, taip ir po to pasiliko nekalta mergaite. Rytiečiai, ypač žydai, vartojo žodžius „broliai ir seserys“ gana plačiąja prasme. Taip jie apibūdindavo artimuosius ir net tolimesnius giminaičius. Apaštalai taip kreipėsi į visą žydų tautą.
Išvardindami vardus, Nazareto gyventojai parodo, kaip gerai pažįsta Jėzaus artimuosius, jie prisimena Jėzaus vaikystę ir pakankamai varganą, todėl jie su nuostaba klausia vienas kito: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklai? Argi šitas ne dailidės sūnus? (Mt 13,54-55). Jų nuostaba labai greitai virsta pavydu. Kaipgi paprastas dailidė kalba tokius nuostabius žodžius, daro stebuklus?
Labiausiai tai šokiravo Rašto aiškintojus, aukštuosius kunigus, tautos vadus. Kodėl gi ne jie, o štai šitas – amatininko sūnus apdovanotas tokiais nuostabiais dalykais? „Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“ (Mk 6,2) - stebėjosi jie.
Jie nepažino, kas iš tikrųjų buvo Kristus, neįžvelgė Jo dievystės. Jie net nesiteikė atidžiau įsiklausyti, neįstengė suprasti, apie ką Jėzus byloja. Todėl nesuvokė, kokia išmintis slypėjo Jėzaus žodžiuose. Jie atkakliai nenorėjo tikėti, kad Jėzus galėtų būti Mesijas. Juk Rašto žinovai skelbė, kad Mesijas pasirodys staiga, netikėtai ir niekas nežinos, iš kur Jis yra kilęs „tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs“(Jn 7,6).
„Pas savuosius atėjo, bet savieji jo nepriėmė“ (Jn 1,11)- rašė apaštalas Jonas. Šios dienos Evangelijoje matome šių žodžių išsipildymą Nazarete dar tragiškiau, tai išsipildys Jeruzalėje, kur aukštieji kunigai atmetė Jėzų ir pasmerkė mirčiai. Nazariečių nusistatymas nestebino Jėzaus, tačiau tos kalbos Jį skaudino. „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“ (Mk 6,4), - nusivylęs tautiečiais tarė Jėzus.
Visais laikais žmogus susiduria su pavydo ir egoizmo apraiškomis. Ir šiandien retas kuris gali pakęsti už save aukštesnį, mokytesnį, geresnį. Gilaus tikėjimo ir išmintingas krikščionis visada sieks teisingumo, tramdys šiurkštumą ir despotizmą, godumą ir pavydą, ugdys savyje atlaidumą, sieks taikos ir meilės artimui.
Evangelistas Morkus dar pridūrė: „Ir Jėzus (jis) ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė“ (Mk 6,5).
Vadinasi, kad įvyktų stebuklas reikia dviejų sąlygų: dieviškos galios ir tikėjimo. Jėzus turėjo dieviškąją galią, tačiau Jo tautiečiai neturėjo tikėjimo ir todėl nebuvo verti stebuklų malonės.
Apaštalas Morkus įspėja mus: jei noriu gauti iš Dievo malonių, reikia jų prašyti su visišku pasitikėjimu ir giliu tikėjimu. Tik tikint, kad Dievas išklausys ir pasitikint, jog Jis suteiks tai, ko prašome, galim tikėtis Dievo pagalbos, tačiau dar yra viena sąlyga- prašymas turi atitikti Dievo valią.
Mes dažnai atakuojame Dievą, reikalaudami iš Jo įvairių žemiškų malonumų, prašome visko, tačiau atsisakome aukoti net mažiausią auką. Mes neįsiklausome į širdies balsą, kuris diktuoja Dievo valią, mes pamirštame, kad Jis pirmenybę teikia dvasiniams reikalams.
Kai žmogus visiškai sveikas, viskas puikiai sekasi, niekas negresia, tai jis dažnai pasiduoda puikybei. Jis mano, kad viskas priklauso nuo jo gabumų, jam sunku įsivaizduoti, kad gali atsitikti kas nors bloga.
„Aš pats sau Dievas, kam man eiti į bažnyčią? Ką gero ten išgirsiu?“ – mąsto dažnas paskendęs turtuose, lydimas sėkmės. Ir vos ištikus nelaimei, vietoje to, kad susimąstytų, kodėl taip įvyko, ar tai ne įspėjimas susirūpinti sielos reikalais, žmogus pradeda koneveikti Dievą, Bažnyčią, kunigus ir visą pasaulį. Jis pradeda priekaištauti: „Kurgi tas Dievas? Kur Jo teisybė?!“
Mielieji, antrajame skaitinyje apaštalas Paulius rašo: „Kad aš neišpuikčiau dėl nepaprastų apreiškimų, man duotas dyglys kūne, kad mane smūgiuotų“ (2 Kor 12,7) ir toliau, skaitėme, kad į prašymą atimti dyglį, Viešpats atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnumu“ (2Kor 12,9).
Tad kartu su apaštalu Pauliumi „girkimės silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų mumyse“ (2Kor 12,9). Kaip apaštalas Paulius džiaukimės „silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes būdami silpni, būsime galingi“ (2Kor 12,10) ir tuomet turėsime vilties patirti Dievo stebuklus, kurie vyksta kasdien. Amen.