„Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išrinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos laisvės savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1,3-4), - taip rašo apaštalas Paulius efeziečiams laiške, kurio ištrauką girdėjome antrajame skaitinyje.
Apaštalas atkreipia dėmesį į tai, kad Dievas mus žinojo ir numatė savo planuose dar prieš pasaulio sutvėrimą. Jis pašaukė žmogų į pasaulį meilei ir išaukštinimui. Iš meilės mums, savo valia per Jėzų Kristų paskyrė mus būti Jo įsūniais – Jo vaikais.
Savo ruožtu Jėzus išsirinko Dvylika. Juos laikė prie savęs. Jie buvo Jo daromų stebuklų, Jo mokymo liudininkai, jiems Jėzus specialiai aiškino tikėjimo paslaptis, palyginimų prasmę. Jiems ypatingu būdu apsireiškė esąs Mesijas ir Viengimis Dievo Sūnus.
Ir štai šiandien Morkaus Evangelijoje girdėjome: „Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms“ (Mk 6,7). Reikia manyti, kad apaštalai buvo pakankamai pasiruošę skelbti Gerąją Naujieną, be to Jėzus suteikė jiems galią gydyti, išvaryti demonus, daryti stebuklus.
Kaip pastebėjome Jėzus siuntė juos po du, kad vienas kitą palaikytų, kad būtų drąsiau atliekant sunkią užduotį. Jei žydai matydami nepaprastus Jėzaus darbus, nenorėjo Juo tikėti, persekiojo Jį ir taikėsi nužudyti, tai ar lengva tiems, kurie kalba Kristaus vardu ir liudija esant Jėzų tikruoju Mesiju. Be to, pagal žydų teisinę praktiką tik dviejų liudininkų vienodas parodymas buvo laikomas patikimu.
Jėzus apaštalams „liepė be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, bei pinigų dirže“ (Mk 6,10). Jie turėjo visiškai pasitikėti Dievu, Jo malonėmis. Tuo pačiu Jėzus tarsi duoda pažadą, kad kelionėje jiems nieko nepristigs, nes jie vykdo dangiškojo Tėvo valią. Nenumanydamas, kad ne visi draugiškai sutiks apaštalus, Jėzus įspėjo: „Jei kurioj vietoje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš jį“(Mk 6,11)
Ar negąsdina šitie negailestingi Kristaus žodžiai? Ar nesusimąstote, kad galbūt net patį Kristų, besibeldžiantį pas mus, neįsileidžiame? Ar nebijome, kad vieną kartą atstūmę Jo teikiamą malonę, niekada jos nesulauksime?
Pakliuvęs į bėdą, kiekvienas be išimties, ar jis bus ateistas, ar komunistas, ar nusikaltėlis, šaukiasi Dievo. Apie tai liudija istoriniai faktai, tačiau netikinčiojo žmogaus visos durys į sielą yra aklinai uždarytos. Jis šaukiasi Dievo, tačiau nenori , kad Jis pakeistų gyvenimą, nenori atsiverti. Jo šauksmas – tai balsas tyruose: nuaidėjo, nuskriejo, niekur neužkliuvo.
Tik nuoširdi atgaila, tik pasiryžimas įsileisti Jėzų, leisti būti Jo perkeičiamam, gali sugrąžinti į tą malonę, kurią nuo pat pradžių buvo davęs Dievas, paskirdamas mus savo vaikais
Mes visi esame pašaukti liudyti Kristų, kur Dievo karalystę čia žemėje, statyti Kristaus Mistinį Kūną – Bažnyčią, atlikdami kiekvienam skirtas pareigas.
Ypač turime melstis už pašaukimus, kurių šiandien tai maža. Kiek daug jaunuolių dėl vienokių ar kitokių motyvų atmeta pašaukimo malonę. Dažniausiai tam prieštarauja tėvai, atkalbinėja draugai, išjuokiamas toks pasirinkimas. Visi, kurie kliudo ją priimti, nusikalsta prieš Dievą.
Šios dienos Evangelijoje yra pamokanti keliais aspektais. Iš vienos pusės, ji moko kunigus, nesiimti jokių žemiškų įsipareigojimų, tenkintis tuo, ką gauna iš tikinčiųjų. Iš kitos pusės, įpareigoja tikinčiuosius rūpintis kunigais, antraip Dievo pasiuntinys gali „išeiti ir net dulkes nusikratyti nuo kojų“. Kitaip tariant, žmogus buriuojantis prieš Dievo pašauktuosius, nesirūpinantis Bažnyčia gali atsidurti Dievo atstumtųjų gretose.
Evangelija kartu moko kunigus bendraujant su žmonėmis būti atsargiais ir apdairiais, kad nepatirtų nemalonumų ir nesukeltų papiktinimų.
Apaštalas Paulius kviečia kunigus tapti visiems viskuo, kad kuo daugiau galėtų išgelbėti sielų. Laiške korintiečiams šv. Paulius rašė: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau (...). Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1Kor 9,19-22).
Mielieji, jungdamiesi bendroje maldoje, prašykime Dievo malonės priimti Jo žodį, teisingai suprasti, gyventi Juo ir liudyti Evangeliją kaip Kristaus siųsti apaštalai.
Taip pat karštai melskime dangiškąjį Tėvą, kad pašauktų daugiau kunigų į išganymo pjūtį Bažnyčioje. Amen.