Šiandien Šv. Raštas pateikė vieną įspūdingiausių, gražiausių istorijų apie Jėzaus gailestingumą, Jo meilę parodytą suvargusiai, išalkusiai miniai. Iš Evangelijos aprašymo aišku, kad buvo pavasaris, nes: „Artėjo žydų šventės - Velykos“ (Jn 6,4).
Tai pats nuostabiausias laikas Izraelyje. Pievas dengia vešli žolė, oras pripildytas paukščių čiulbėjimo, nuostabiausių žiedų kvapų. Tokiu laiku saulės spinduliai maloniai šildo ir glosto pavargusius žmonių veidus.
Ir štai Jėzus atvyksta „anapus Galilėjos ežero. Jį lydėjo didelė minia (...) Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo su mokiniais (...) pakėlęs akis ir pamatęs kokia daugybė pas jį atėjusi“ (Jn 6,1-3,5), - Jėzus jau žinojo, ką darysiąs. Tačiau pirma nusprendžia išbandyti Pilypą, kuris, kaip ir apaštalas Tomas, nebuvo linkęs greit įtikėti, turėjo viską pamatyti ir išbandyti pats.
Taigi, Jėzus kreipėsi į jį: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ ir šis atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“ (Jn 6,7 ).
Ir čia įsijungia Andriejus, kuris matyt anksčiau buvo susirūpinęs šiuo klausimu: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei! (Jn 6,9). Ir štai po tokios diskusijos Jėzus taria: „Sodinkite žmones! Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų“ (Jn 6,10-11). O kur dar moterys ir vaikai ?! Reikia įsivaizduoti, kokia gausi minia buvo.
„Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo“ (Jn 6,11). Kaip matome Jėzus ne tik kalbėjo, bet matydamas išalkusius žmones, stebuklingu būdu juos pamaitina. Jis davė žmonėms maisto tiek, kiek jie norėjo. Ir kad stebuklas būtų įtikinamesnis, liepė mokiniams surinkti likučius. Pasirodo, jų buvo žymiai daugiau nei iš pradžių buvo duonos, net dvylika pintinių!
Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6,14).
Duonos padauginimo stebuklas aprašomas visose keturiose Evangelijose. Kristus norėjo, kad žmonės įtikėtų Jo žodžiais: „Duona, kurią aš duosiu yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ , t.y. „kad žmonės įtikėtų Jo dieviškumu“ (Jn 6,51). Jis ruošė žmones tikėjimui Šventąja Eucharistija, kurią galutinai įsteigs per Paskutiniąją vakarienę, pasilikdamas su mumis duonos ir vyno pavidalais.
Ir tuo momentu stebuklo akivaizdoje žmones buvo apėmęs entuziazmas, daug kas įtikėjo, kad Jėzus tikrai yra Mesijas. Kai kam kilo mintis paskelbti Jį karaliumi. Žydai tikėjosi iš Jėzaus žemiškų gėrybių, tikėjosi, kad Jis išlaisvins juos iš visų žemiškų vargų, iš nekenčiamo romėnų jungo. „O Jėzus supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną“ (Jn 6,15), - skaitėme Evangelijoje.
Kokias išvadas galėtume padaryti mes ir ko galėtume pasimokyti iš šios dienos Evangelijos?
Anų laikų išvargusi, alkana, tačiau ištikimai Kristų sekanti minia, tam tikra prasme esame mes, kurie vieni stipriau, kiti silpniau tikime ir sekame Kristų. Nuolatinė kova dėl būvio, vietos gyvenime išvargina ir nualina žmogaus kūną ir sielą.
Šiandien ypatingai rūpinamasi žemiškomis gėrybėmis, pragyvenimo šaltiniais, baiminamasi dėl žemiškų išteklių mažėjimo, todėl stengiamasi net apriboti gimstamumą. Tačiau labai mažai arba visai nekreipia dėmesio dvasiniam tobulėjimui. Jėzus mus įspėja: „Ne vien duona yra gyvas žmogus, bet ir kiekvienu žodžiu išeinančiu iš Viešpaties lūpų“ (Mt 4,4).
Jis pirma negu pamaitino minią duona, stengėsi pasotinti jų dvasią, skelbdamas Evangeliją, kaip rašo Evangelistas Morkus: „Išėjęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių(...), ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų (Mk 6,34).
Taigi, Jėzaus Bažnyčia nėra pašaukta socialinėms problemoms spręsti, ji pirmiausia kviečia pajusti Dievo artumą, Jo buvimą šalia. Duonos padauginimo ženklas kviečia mus pažvelgti kur kas giliau, negu į fizinio kūno pasotinimą.
Apie tai teisingai yra pasakęs kun. Julius Sasnauskas: „Evangelijos žodžiai apie duonos dalijimą kviečia mus ne į socialinę veiklą, bet artyn prie Jėzaus, kad žinotume, iš kur ir dėl ko einame dirbti šių darbų. Ne tam, kad išspręstume problemas ar būtume humaniški, bet tam, kad taptume panašūs į Jį, kad iš Jo semtumėmės jėgų ir įkvėpimo, tikėjimo ir drąsos, meilės atlikti viską, ko iš mūsų tikisi.“ (J. Sasnauskas. Bernardinų dienoraščiai, 2002m., psl. 48)
Duonos padauginimas, tai mūsų tikėjimo stiprinimas, tai viltis turint savy mažytį krislelį tikėjimo, sekant Kristumi, dvasiškai sustiprėti ir padauginti tikėjimą šimteriopai, tūkstanteriopai.
Duonos padauginimas, tai kvietimas pasidalinti savo tikėjimu, meilę, gailestingumu su alkstančiais Dievo meilės, nepažįstančiais Jėzaus, arba net niekinančiais. Jo mokslą, nenorinčiais pripažinti Jėzaus kaip Išganytojo, Pasaulio atpirkėjo.
Tad nuoširdžiai, su meile ir pasitikėjimu kreipkimės į dangiškąjį Tėvą malda, kurią išmokė pats Jėzus Kristus: „Tėve mūsų, kuris esi danguje (...) kasdieninės duonos duok mums šiandien“. Ir mes būsime išklausyti, ir Jis pasotins mus amžinąja Eucharistine duona, per kurią kiekvieną kartą šv. Mišių aukoje susivienijame su Kristumi. Amen.