Šios dienos Šventas Raštas siūlo pamąstyti apie tikrąsias vertybes, kurios teikia žmogui džiaugsmą, gyvybę, viltį amžinajam gyvenimui.
Pirmasis skaitinys iš Išėjimo knygos toks artimas šiandienai, primenantis šiandieninį žmogų. Kaip anuomet izraelitų bendruomenė priekaištavo Mozei ir Aaronui: „Verčiau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos“ (Iš 16,2), taip ir šiandien girdim nepasitenkinimo balsus: „Kam mums ta laisvė, jei ji nedavė visiems sotaus ir lengvo gyvenimo?“
Kaip izraelitai pamiršo, su kokiu džiaugsmu jie išėjo iš Egipto nelaisvės, taip ir mes pamiršome, kokie laimingi, vieningi buvome, su kokiu džiaugsmu pasitikome žinią, kad paskutinis rusų tankas paliko mūsų šalį ir, pagaliau, esame laisvi.
Dievas nesupyko ant žydų, nebaudė jų, bet visus pasotino duona iš dangaus. Nepyksta ir šiandien, kai nepatenkinti keiksnojame Jį, valdžią, visus, tik ne save. Dievas nuolat rūpinasi ir siunčia malonės dovanų. Tik ar kiekvienas sugebame atrišti Jo dovanų skrynelę? Ar sugebame atverti savo širdis, kad Viešpats jas pripildytų ir keistų mus?
Evangelijoje girdėjome kaip iš paskos atsekusiems žmonėms Jėzus pasakė: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet ,kad prisivalgėte duonos lig soties“ (Jn 6,26). Argi dažnai ateiname čia ne todėl, kad išgirsti Jo žodį, dvasiškai sustiprėti, o tam, kad užversti Jį prašymais, reikalavimais ir būname nusiminę, kai mūsų pageidavimai ne taip greitai išsipildo?
Apaštalas Jonas savo Evangelijoje dažnai pavartoja vietoje žodžio „stebuklas“ žodį „ženklas“ kaip ir šį kartą.
Tuo jis nori parodyti, kad Jėzaus daromi stebuklai nėra Jo noras sukelti žmonių nuostabą, susižavėjimą, smalsumą, kurių vedini minios sektų paskui Jį.
Stebuklai – tai ženklai, rodantys Dievo Sūnaus slėpinį, tai Jo dieviškosios šlovės atskleidimas.
Štai kodėl tokia Jėzaus reakcija, išvydus paskui Jį atsekusią minią. Minia pasisotino padauginta duona, tačiau nesuprato jiems parodyto ženklo. Todėl Jėzus bando paaiškinti jį, kviesdamas: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“(Jn 6,27).
Suglumusi minia nesupranta, dėl kokio maisto jie turi plušėti, koks tas amžinasis maistas? Ką jie turi daryti? Į tai Jėzus atsako: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6,29). Ir priduria: „Aš esu gyvybės duona!“ (Jn 6,26). Šiuos žodžius žmonės turėjo suprasti, nes žydų tautai Dievo žodis, Tora, buvo nepaprastai svarbus maistas. Klausantiems buvo aišku, kad duona, apie kurią kalba Jėzus yra maitinantis Dievo žodis.
Jėzus ne kartą mokė minias palyginimais, kad gyvenime svarbiausia siekti ne laikinųjų, bet amžinųjų turtų. Žinoma, žemiškieji turtai yra Dievo dovanos, patikėtos mums valdyti bei jomis rūpintis. Jei Dievas siunčia kuriam nors žemiškųjų turtų gausą, tai reikia dėkoti Jam ir naudoti juos taip, kad jie geriausiai pasitarnautų Viešpačiui bei žmonių gerovei. Švento Rašto žodžių sustiprinti nuoširdžia malda prašykime mūsų Viešpaties padėti mums išgirsti, apmąstyti ir priimti į širdį Jo žodžius. Prašykime Šventosios Dvasios galios įveikti mūsų žmogiškąjį ribotumą, kuris neleidžia pasitikėti ir įtikėti Dievo žodžiais visa širdimi.
Su meile ir didžiausiu nuolankumu priimkime Jėzaus Kristaus Kūną Eucharistijoje, tvirtai tikėdami Jo perkeičiama galia. Amen.