Nuo pirmųjų amžių Kristaus sekėjai tikėjo ir mokė, kad Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela. Šį visuotinį tikėjimą popiežius Pijus XII pripažino ir 1950 metais lapkričio 1 d. iškilmingai paskelbė tikėjimo tiesa.Apie Marijos gyvenimą po Jėzaus mirties Evangelijoje nėra jokių žinių. Paskutinis susitikimas su ja įvyksta, kai Jėzus nuo kryžiaus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 26-27). Todėl, kur Marija mirė ir buvo palaidota bei iš kur buvo paimta į dangų, tiksliai nėra žinoma. Didžiausia tikimybė, kad tai įvyko Efeze, kur kurį laiką gyveno apaštalas Jonas. Jau pirmaisiais amžiais pasirodė į legendas panašių pasakojimų apie jos paėmimą į dangų.Labiausiai atspindintis šios šventės kitą pavadinimą - Žolinę ir paaiškinantis, kodėl šioje šventėje yra šventinamos gėlės, yra krikščioniškas padavimas, kuriame pasakojama, kad mirus Dievo Motinai, jos kūnas buvo palaidotas uoloje iškaltame kape. Kadangi apaštalai buvo išsisklaidę po visą šalį ir nespėjo visi laiku atvykti į laidotuves, vėliau susirinkusieji nusprendė pasimelsti prie atidaryto kapo. Atidarius, visų didžiausiam nustebimui, Marijos kūno nerasta. Vietoje jo tuščiame kape buvo daugybė gėlių.Suprantama, Bažnyčios tikėjimas nesiremia legendomis ir padavimais, nes Marijos Ėmimas į dangų nebuvo vienas iš jos gyvenimo įvykių, kuris aprašomas istorijos knygose. Posakis „paimta į dangišką šlovę“ reiškia, kad ją pasiėmė Dievas, o tai vyksta už istorijos rėmų.Giliai tikintieji žino, kad tikėjimo „dangus“ nėra kosminė erdvė, jie nepradės naiviai įsivaizduoti, kaip Marija sklendžia oru. Bažnyčia apie Marijos paėmimą į dangų sprendžia ne iš istorinių, bet iš tikėjimo liudijimų.Jėzus žadėjo: „Mano Tėvo namuose daug buveinių (...). Einu jums vietos paruošti“ (Jn 14,2). Visi, kurie tiki, „kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4,14), - skelbė apaštalas Paulius.Marija buvo Dievo Sūnaus Motina, malonės Pilnoji, ji buvo Nekaltai Pradėtoji. Kiekviena šių savybių, ypač svarbiausioji – Nekaltai Pradėtoji yra lemiantis motyvas, kad užbaigus žemišką gyvenimą, ji būtų su kūnu paimta į dangų. Marijos dangun paėmimo šventė primena mums, kad ne vien siela, bet ir kūnas yra skirti dangui. Kristus tapo žmogumi, prisiimdamas kūną iš Marijos, kad atpirktų ne tik žmogaus sielą, bet ir kūną.Apaštalas Paulius teigia, jog visi kelsimės iš numirusių, bet ne su vienodais kūnais. Teisieji kelsis su garbingais kūnais ir bus paimti į dangų, o pasmerktieji kelsis, bet bus skirti pragaro kančioms su kūnu ir siela.Laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: „Ar nežinote, kad jūsų Kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo?“ (1 Kor 6,19). Taigi, privalome rūpintis, kad ir kūnas būtų pašvęstas ir tarnautų Dievui.Vienas vyskupas, kalbėdamas apie Dievo Motiną, savo kalbą baigė taip: „Mes mirsime visi. Stosimės Jėzaus akivaizdoje ant amžinybės slenksčio. Jis mus klaus: - ,Kas tu esi?‘ – Atsakysime kiekvienas, kaip išmanysime. Tada Išganytojas tars: ,Tiesa, mano Motina man kalbėjo ir minėjo tave! Ateik į mūsų džiaugsmą!‘“Marija paliko mums nuostabų Viešpaties garbinimo himną – tai didžio tikėjimo malda. Marijos Magnificat, kurį skaitėme Evangelijoje, yra puikus pavyzdys mums, kad nebūtina atlikti ypatingų žygdarbių, užsiimti giliais teologiniais svarstymais, kad patiktume Dievui. Kaip Marija turime mylėti Dievą, pasitikėti Juo, nuolankiai sekti Jo pėdomis ir tuomet tikrai pelnysime Dievo meilę. Jei norime ant amžinybės slenksčio išgirsti Jėzaus kvietimą: „Ateik į mūsų džiaugsmą“, turime mokytis iš Marijos tikėjimo bei nuolankumo, nuolat prašyti jos užtarimo pas Dievą. Amen.