Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau, jei ne asmeniškai, tai šeimoje arba artimųjų, bendradarbių, kaimynų tarpe susiduria su sunkios ligos padariniais, nešančiais skausmą, stumiančiais į neviltį, o kartais iššaukiančius net savižudybę. Ypač su užuojauta žvelgiame į tuos, kurie nemato šio pasaulio grožybių arba kuriems nelemta išgirsti ir ištarti žodį. Biblijoje kurtumas kaip ir aklumas siejamas su nuodėme, su nepaklusnumu Dievui. Senajame Testamente Viešpats už nepaklusnumą pranašui Izaijui įsako: „Sukietink šitos tautos širdį, apkurtink jos ausis (...), užmerki jos akis, kad dar kartą pagydyčiau ją“ (Iz 6,10).
Ir štai pirmajame skaitinyje girdėjome Izaijo žodžius: „Drąsos! Nebijokite! Pats Dievas ateis ir jus išgelbės“ (Iz 35,4-5)
Šios dienos Evangelija kalba apie kurčnebylį, kuris greičiausiai praėjo daug gydytojų, nemažai išleido pinigų ir niekas jam negalėjo padėti. Todėl žmonės girdėję apie stebuklingus Jėzaus pagydymus, atvedė „jam kurčią nebylį ir prašė (o) uždėti ant jo ranką“ (Mk 7,32).

Tai rodo žmonių, nors dauguma jų buvo pagonys, pasitikėjimą Jėzumi, Jo galia gražinti žmogui džiaugsmą. Šioje vietoje Jėzus pagydymui panaudojo ne tik antgamtines galias, bet ir žemiškas priemones: „įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam (...) „Atsiverk!” (Mk 7,33-34). Taip matomai Jėzus norėjo pamokyti, kad negalioje arba kituose žemiškuose sunkumuose reikia pirmiausiai išbandyti žemiškas priemones ir tik, kai jos nepadeda, kreiptis į Viešpatį ir laukti Jo pagalbos. Ir štai stebuklas įvyko: „atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia“ (Mk 7,35). Nors viskas vyko nuošalėje, Jėzus uždraudė pasakoti, tačiau „kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė“. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė!” (Mk 7,36-37). Šiais žodžiais sąmoningai ar nesąmoningai, žmonės išpažino Jėzų kaip Mesiją, nes per Jį pildėsi pranašo Izaijo žodžiai, kuriuos girdėjome pirmajame skaitinyje: „Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys (...) ir nebyliui atsiriš liežuvis“ (Iz 35,6).

Mielieji, didžiausia nelaimė, kuri ištinka žmogų yra nuodėmė, dvasios ir kūno ligos. Ir kaip svarbu surasti gerą gydytoją ir gerus vaistus. Dažnai žmogus nebe pasitikėdamas gydytojais kreipiasi į ekstrasensus, užkalbėtojus, burtininkus. Ir daug kartų nusivilia: praradęs krūvą pinigų, lieka dar labiau nelaimingas. Kristus pamokė, kad, kai nepadeda žemiškos priemonės, kvalifikuotas gydytojų gydymas, kreiptis į Viešpatį nuoširdžia, pasitikinčia malda. Stebuklingų pagijimų atvejų žmonija žino ne vieną. Taip pat yra žinomas ne vienas krikščionis, kuris su meile ir malda, Kristaus pamokytas, gydo ligonius.

Rugsėjo 9-oji yra šv. Petro Klavero šventė. Daugiau kaip 40 metų jis padėjo vergams, gydė juos, mokė per vertėjus, nes pats buvo kilimo iš Ispanijos. Jis gydė ne tik fizines negalias, bet ir dvasines, skelbė Dievo žodį, apkrikštijo apie 300 tūkstančių juodaodžių. Šv. Petras Klaveras yra juodųjų vergų globėjas.

Mielieji, Dievas apdovanojo mus gebėjimu kalbėti ir matyti. Dėka kalbos mes galim su kitais bendrauti, atverti vienas kitam savo sielos pasaulį, pasidalinti nuostabiais Dievo ir žmogaus sukurtais turtais.Kaip dažnai gavę Dievo dovaną kalbėti, liekame kurčnebyliais, bijodami ištarti švelnesnį, gražesnį žodį. O juk laiku ištartas paguodžiantis, nuraminantis žodis gali padaryti stebuklą – perkeisti žmogų, įkvėpti naujam gyvenimui. Tačiau kiek daug šiandien suniekintų, pažemintų žmonių dėl neteisingai ištarto žodžio. Kiek daug neteisingai pasmerktų mirčiai, kalėjimams, tremčiai dėl melagingų liudijimų keršto sumetimais, gelbėjant save, siekiant užvaldyti turtą. Ir kaip dažnai baisi lavina piktų, nepamąstytų žodžių sugriauna ištikimą draugystę, išardo šeimas, neprikeliamai palaidoja žmogaus laimę.

Mes ne kartą skaitėme Jėzaus palyginimą apie sėjėjo beriamą dirvon sėklą. Anot evangelistų sėkla yra žodis. Kadangi mes nežinome, į kokią dirvą nukris ištartas žodis ir kokį vaisių duos, kalbėdami su žmogumi, mes turime jausti atsakomybę už savo žodžius. Ypač atsargūs turime būti ginčo atveju, kad įsikarščiavę neįžeistume ir neįžiebtume dar baisesnės ugnies.
Tad, mąstydami kiekvienas apie save, visi kartu, prašykime Dievo, kad išmintingai naudotume Jo duotas kalbos, klausos ir regos dovanas mums ir, kad suteiktų mums galią jų dėka norėti ir galėti daryti gera visur ir visiems.  Amen.