Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šiandien švenčiame drauge su nesuskaičiuojamu šventųjų būriu Danguje. Apie tai byloja apaštalas Jonas.

Pirmajame skaitinyje girdėjome: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr. 7,9). Šis neaprėpiamas būrys šventųjų, laimėję amžinąjį gyvenimą, stovi Dievo akivaizdoje ir kartu su angelais gieda: „Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžius! Amen!“(Apr. 7,12)

Kartu su jais čia, žemėje, mes švenčiame vilties šventę, nes ir mus apdovanojo Tėvas ir „mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame! (...) Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, mes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1Jn 3,1-2), - taip guodžia mus apaštalas Jonas antrajame skaitinyje.

Evangelijoje pagal Matą nuskambėję Jėzaus palaiminimai žada dangišką laimę ir šventą džiaugsmą tiems, kurie: pirma, turi vargdienio dvasią. Tai nebūtinai reiškia medžiaginį skurdą. Čia pirmiausia turimas omeny vidinis neturtas. Būti vargdieniu dvasioje, vadinasi, būti tokiam nuolankiam, kad sugebėtume suvokti, jog vien savo jėgomis negali teisiai ir teisingai gyventi šioje žemėje. Būti beturčiu dvasia – tai priimti Dievo vadovavimą ir vedimą, visa kame pasitikėti Juo.

Antra, liūdintys – tai tie, kurie išgyvena dėl savo nuodėmių, kurios atitolina nuo Dievo. Jie skuba prie klausyklos, kad išpažintų nuodėmes ir taip atrastų ramybę.

Trečia, romieji – tai tie, kurie kantriai priima visus išbandymus, sugeba atleisti tiems, kurie įžeidė, nuskriaudė, kurie sugeba gyventi taip, kaip kviečia apaštalas Paulius: „Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite“. (...) Niekam neatsimokėkite piktu už pikta“ (Rom 12,14.17).

Ketvirta, gailestingieji – tai tie, kurie užjaučia, atleidžia ir pasigaili net priešo. Apaštalas Paulius vėlgi kviečia nekeršyti priešui, verčiau „jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį“ (Rom 12,20). Suprantama padėti artimui galima ne vien pinigais, turtu, bet taip pat paguodžiančiais žodžiais, netgi nuoširdžiomis ašaromis.

Penkta, tyraširdžiai: jie regės Dievą (Mt 5,81),- rašo apaštalas Matas. Tyra širdis – tai vaiko širdis, atvira gėriui, be klastos, be melo, patikli ir pasitikinti Dievu. Jie regės Dievą ne tik kitame gyvenime veidas į veidą, bet ir šiame išgyvens Jo artumą.

Šešta, taikdariai, tai tie, kurie ne tik turi ramybę savo širdyje, bet ir neša ramybę kitiems. Apaštalas Jokūbas rašo: „Teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką“ (Jok 3,18).

Septinta, persekiojami dėl teisybės – tai tie, kurie drąsiai skelbia Dievo žodį, netgi rizikuodami būti išjuokti, nesuprasti, pasmerkti.

Tūkstančiai lietuvių netolimoje praeityje dėl tikėjimo, dėl meilės Dievui ir Tėvynei buvo kankinami, tremiami, žudomi. Tačiau jie buvo ištikimi, neišsižadėjo savo pažiūrų, idealų. Dėka jų išliko gyvoji Bažnyčia lietuvio širdyje, dėka jų griuvus komunizmo šmėklai labai greitai buvo atstatytos bažnyčios, koplyčios, kryžiai pakelėse.

Deja, praėjus 25 metams, kai laisvai galime išpažinti tikėjimą, tenka pastebėti , kad Izraelio tautos istorija kartojasi ir mūsiuose. Kaip jie buvo nepatenkinti savąja laisve, pasistadydino aukso veršį ir ėmė jį garbinti, taip ir mus pradėjo valdyti turto dievaičiai, jiems statomos katedros – prekybos centrai, kur šiandieninis žmogus praleidžia nemažai laiko, palieka kartais sunkiai uždirbtus pinigėlius ir dūsauja, dejuoja kaip sunku išgyventi.

Savaime kyla klausimas: „Koks reikalingas šiandien sukrėtimas, kad žmogus suprastų, kur jo tikrasis lobis, kokia tikroji gyvenimo prasmė?“ Mielieji, Jėzaus palaiminimai tai ne tušti, gražūs žodžiai ir abstraktūs šūkiai. Būtent šventieji, gyvendami palaiminimais, mums parodo, ką reiškia iš tikrųjų būti laimingam.

Visi šventieji savo gyvenimu atspindėjo vienintelį tikrąjį Šventąjį, Laimintoją ir Palaimintąjį Jėzų Kristų. Būtent Jėzaus gyvenime išsipildė visi palaiminimai. Jis pats juos tobulai įvykdė savo gyvenimu, mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. Tik Jėzuje mes galime gyventi palaiminimais, nes „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai (...) o jei esame vaikai, tai įpėdiniai. Mes esame Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Rom 8,14.17), - rašo apaštalas Paulius laiške romiečiams.

Taigi, Jėzuje Kristuje kiekvienas esame pašauktas būti šventu. Pats Jėzus mus kviečia: „ Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48). Apaštalas Paulius galatams rašė: „ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2,20). Kas gali padėti kelionėje į šventumą? - Atkalki, nuoširdi malda.

Visi šventieji buvo maldos žmonės. Šventasis apaštalas Paulius kolosiečius ragino: „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ ( Kol 4,2), o tesalonikiečiams rašė: „Be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5,17), arba efiziečius kvietė: „ Kiekvienu metu melskitės Dievo dvasioje“ (Ef 6,18). Taip ir mes, mielieji, būkime maldos žmonės, siekdami vienybės Kristuje Jėzuje, kuris sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir užtaria mus. Amen.