Šios dienos Šv. Rašto liturgija primena, jog už nuodėmes, niekšybes, neteisingą gyvenimą, žmogus gali atsidurti pragare, apie kurį taip mažai kalbama net Bažnyčioje. Dažniausiai girdime apie Dievo meilę ir gailestingumą ir nesusimąstome apie Jo teisingumą.

Pamąstykime apie tai. Juk jei nėra pragaro, tada Dievas nėra teisingas, jei nėra bausmės už nuodėmę, vadinasi Dievas abejingas smurtautojams, plėšikams, masinių žudynių organizatoriams. Jei nėra pragaro, vadinasi Dievas numoja ranka į šių piktadarybių aukas, nusigręžia nuo tų, kurie šaukiasi pagalbos. Jei šeimos tėvas nebaus vaiko už padarytą blogį, vadinasi jis nemyli savo vaiko, nesirūpina jo dora ateitimi, pasmerkia vaiką netvarkingam, gal net nusikalstamam gyvenimui. Taip ir Dievas, jei Jo rūstybė nenubaudžia blogio, vadinasi Jis nėra meilė, nes meilė nekenčia blogio. Be to, sakyti, jog nėra pragaro, reiškia apkaltinti Dievą melu, o Šv. Raštą laikyti klaidingu.

Šv. Rašte daugelyje vietų aptinkame dvejopą žmogaus gyvenimo žemėje baigtį. Ką tik pirmajame skaitinyje iš Danieliaus knygos girdėjome: „Daug kas iš miegančių dulkių šalyje nubus: vieni – amžinajam gyvenimui, kiti – nešlovei, amžinai gėdai“ (Dan 12,2). Jėzus daug kartų kalbėjo apie vykdomą teisingumą pasaulio pabaigoje. Mato Evangelijoje palyginime apie rauges skaitome: „Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žėruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje (Mt 11,41-42).

Evangelistas Matas daugelyje vietų rašo apie tamsybes, amžinąjį kentėjimą. Ten anot Jėzaus pateks nepaklusnūs, nebijantys Dievo, o teisieji – į amžinąjį gyvenimą. Gan aštrūs Jėzaus žodžiai apie pragarą Morkaus Evangelijoje, kur skaitome: „Tau verčiau sužalotam eiti į gyvenimą negu su abiem rankom, patekti į pragarą, į negęstančią ugnį “ (Mk 9,43). Kartą girdėdami Jėzų sakant, jog sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę, net kupranugariui lengviau išlįsti pro adatos skylutę (plg. Mk 10.23-25), mokiniai nustebo ir klausė: „Kas tada galės išsigelbėti?“ (Mk 10,26). Į tai Jėzus atsakė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10,27).

Iš tiesų, Šv. Rašte yra daugybė pavyzdžių, kai per Dievo malonę žmogus grįžta į tiesos kelią, vedantį į išganymą. Prisiminkime karalių Dovydą iš Senojo Testamento. Jis svetimavo su hetito Urijo žmona, patį Uriją pasiuntė į karą, įsakęs kariuomenės vadui pastatyti jį į mūšio priekį, kur aršiausiai kovojama, kad žūtų (plg. 2 Sam 11,14-15). „Darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse“ (Sam 11,27), tačiau Dievas nusiuntė pranašą Nataną, per kurį sužinojęs Dievo pyktį, Dovydas atgailavo ir jam buvo atleista. Evangelijoje taip pat daug pavyzdžių, kai nusidėjėliai patiria Dievo malonę.

Pavyzdžiui, muitininkas Zachiejus, kuris sukčiavimo būdu praturtėjo ir vis dėlto Jėzus atėjo į jo namus, atnešė jam išganymą. O apaštalas Petras? Jis tris kartus išsižadėjo Jėzaus, tačiau vėliau atgailavo ir tapo ištikimu Evangelijos skelbėju. Pagaliau, kartu su Jėzumi nukryžiuotas plėšikas. Jam buvo lemta keliauti į pragarą, negęstančią ugnį, tačiau pakako trumpos atgailos: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23,42) ir jis išgirdo palaimingus žodžius: „iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43). Tokių Dievo malonės veikimo pasakojimų Biblijoje galime atrasti labai daug. Jei įsigilinsime į Šv. Raštą, suprasime, kad Dievas labiau ieško būdų išgelbėti žmogų, parvesti jį į savo dangiškąją karalystę, nei progų į ją neįleisti. Taigi, mielieji, tegul negąsdina jūsų Kristaus grįžimas. Galbūt gundytojai vilioja nusigręžti nuo Dievo, netikėti Jo pažadu sugrįžti, nes daug laiko jau prabėgo ir ne kartą žmogus regėjo Jėzaus nusakytus pasaulio pabaigos požymius, o jos vis dar nėra !

Atsiminkite, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas , kad kuris pražūtų, bet, kad visi atsiverstų“ ( Pt 3,8-9), - taip tvirtina apaštalas Petras. Jėzus tvirtina, kad „tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13,32).

Kitaip tariant, pats įvykis yra tikras ir tik vienas Dievas žino, kada tai įvyks. Tai didžiulė Dievo išmintis, - neatskleisti šios paslapties. Juk, jei žmogus žinotų dieną ir valandą, jis gyventų baimėje, jį kaustytų laukimas, jis negalėtų ramiai gyventi ir vykdyti jam numatytą Dievo planą žemėje.

Pagaliau, ta diena ir ta valanda yra kiekviena, kai apsisprendžiame atsiduoti į Dievo rankas, pasitikėti savo gyvenimą Jam, maldaudami perkeisti mūsų širdį ir padaryti panašią į Jo širdį. Tad būkime drąsūs, budėkime ir laukdami pakluskime apaštalo Pauliaus kvietimui: „prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (Tim 2,1-3). Amen.