Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiuo sekmadieniu baigiasi bažnytiniai liturginiai metai skirti Pašvęstajam gyvenimui.

Su naujais liturginiais metais pradėsime švęsti Šventuosiuos Dievo Gailestingumo metus. Kiekvieną kartą nuo 1925 metų liturginius metus vainikuoja Kristaus, Visatos Valdovo sekmadienio iškilmė, kurią įsteigė popiežius Pijus XI.

Tarp šio sekmadienio ir pirmojo Advento sekmadienio yra laisvas tarpas skirtas pasirengimui, pamąstymui apie savo tikėjimą, apie nuveiktus darbus Jėzaus garbei, apie tai, kaip ruošiamės pasitikti, atsinaujinti, išgyventi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo šventę. Turbūt ne vieną kartą klausėte savęs: „Kas man yra Jėzus? Šis klausimas yra amžinas, neduodantis ramybės nuo pat Jėzaus įsikūnijimo, užgimimo žemėje, mirties ir prisikėlimo. Senajame Testamente visi pranašai kalba apie ateisiantį karalių, kuris ateis ir valdys išmintingai.

Šiandien mes matome, kad visi išpranašauti ženklai apie Mesiją, Pasaulio Gelbėtoją ir Valdovą išsipildė Jėzuje Kristuje. Jis yra vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmonijos, kuriam duota visa galia danguje ir žemėje. Priminsiu keletą pranašų ištarmių. Pranašas Jeremijas skelbia: „Tikėkite manimi, - tai Viešpaties žodis, - ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu“ (Jer 23,5). Pranašas Zacharijas tęsia: „Tai jis pastatys šventyklą, turės karališką didybę, sėdės ir valdys savo soste“ (Zch 6,13). Šv. Mišių Žodžio liturgijoje dažniausiai cituojamas pranašas Izaijas tvirtina: „Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė, Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius“ (Iz 9,6).

Ką tik girdėjome pranašo Danieliaus regėjimą, kuriame Žmogaus Sūnus buvo nuvestas senyvo vyro akivaizdon ir „Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Jo viešpatavimas – amžinas, (...), Jo karalystė niekada nežlugs“ (Dan 7,13-14). Naujajame Testamente pirmą kartą apie Jėzaus vardą išgirdome per apreiškimą Švč. M. Marijai, kai angelas Gabrielius jai pranešė: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus, Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“ (Lk 1,31-32). Prabėgus kuriam laikui šis karalius šlovingai įžengė į Jeruzalę, žmonėms šaukiant: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19,38). Jėzui gimus Viešpaties angelas pasirodė piemenėliams ir paskelbė: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,11). Pagaliau, pasveikinti Jėzaus atvykę išminčiai iš rytų privertė sudrebėti karalių Erodą ir visą Jeruzalę, klausdami: „Kur yra gimusis žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę“ (Mt 2,2).

Taigi, Jėzus Kristus yra išpranašautas, lauktasis Karalius, Pasaulio Valdovas, Išganytojas ir Gelbėtojas. Tačiau Jėzus niekada neprisiėmė sau šitos garbės: „Aš neieškau sau garbės“ (Jn 8,50),- kalbėjo Jis, o mokiniams nuolat kartojo: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris mane siuntė“ (Jn 7,16), įspėdavo išgydytuosius niekam nepasakoti apie antgamtinius sugebėjimus – gydyti, išvaryti demonus, prikelti iš numirusių. Mokiniams ginčijantis, kuris iš jų didžiausias, Jėzus pasakė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Taip jūsų to nebus, jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas (...). Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20,25-26.28). Ir tai tiesa.

Daugelis pasaulio valdovų, imperatorių, karalių ir diktatorių valdydami savo šalį, darė įtaką pasaulio tvarkai, tačiau nei vienas jų netarnavo savo pavaldiniams taip ištikimai ir nė vienas jų neatidavė savo gyvybės už savo tautą, kaip Jėzus, kuris net būdamas ant kryžiaus savo priešams prašė atleidimo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Apie savo dievystę tarnystės metu Jėzus draudė kalbėti demonų dvasioms, kurios žinojo kas Jis iš tikrųjų yra ir mokiniams, kurie matė Jo didybę ant Taboro kalno tarp pranašų Elijaus ir Mozės. Petrui išpažinus: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus! (Mt 16,16), Jėzus patvirtino, bet griežtai įsakė niekam neskelbti. Ir štai, kai jau atrodo, niekas negali Juo patikėti, Jėzus Pilotui išpažįsta: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį“ (Jn 18,37). „Bet mano Karalystė ne čia“ (Jn 18,36). Po Jėzaus išpažinimo Pilotas, išėjęs pas žydus, tarė: „Aš nerandu jam jokios kaltės. (...). Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ (Jn 18,38-39).

Jei toliau skaitysime Evangeliją, matysime, kad Pilotas netgi rodė pastangas Jėzų išgelbėti, tačiau žmogiškoji baimė prarasti valdžią nugalėjo ir Visatos Valdovas, Kristus Karalius buvo atiduotas visuotiniam pasmerkimui, pajuokai, patyčioms, žiauriausiai žeminančiai mirčiai ant kryžiaus. Vis dėlto Piloto širdyje kažkas įvyko, nes jis, nepaisydamas žydų vadų protesto, padarė užrašą: „Nazarietis, žydų karalius“ (Jn 19,19). Užrašas buvo parašytas trimis kalbomis: hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai, ir jį skaitė daugybė žmonių. Taip romėnų valdytojas, imperatoriaus atstovas, turintis visą valdžią okupuotoje žydų teritorijoje, sąmoningai ar nesąmoningai suteikė Jėzui Kristui Karaliaus titulą.

Mieli broliai ir seserys, vienydamiesi su visais pasaulio krikščionimis, prašykime Dievo kad Jis teiktų malonę visų tautų vadovams išpažinti Kristų Karalių, pripažinti Jo teisę į viešpatystę visame pasaulyje. Tik pripažįstant Kristaus, kaip Valdovo teises, įmanoma išvengti tokių tragedijų, kurios viešpatauja šiandien pasaulyje, kurias atnešė pasauliui bolševizmas, hitlerizmas ir kitokie - izmai. Prašykime ir sau malonės, kad sugebėtume atverti savo sielų duris ir deramai sutikti Visatos Valdovą - Kristų Karalių. Amen.