Mieli broliai ir seserys Kristuje, laukdami šv. Kalėdų ne kartą kalbėjome apie krikščioniškąjį džiaugsmą, apie tai, kad krikščionys yra pernelyg rimti ir dažnai nepatenkinti, liūdni. Atsitiktinis bažnyčios lankytojas galėtų padaryti išvadą, jog pati Bažnyčia dažniau nuteikia liūdesiui nei džiaugsmui. Dar vakar aidėjo linksmybė, skambėjo Dievą šlovinančios giesmės. Visi, tiek tikintieji, tiek nepripažįstantys Dievą sveikino vieni kitus, keitėsi dovanėlėmis, džiaugsmas liejosi per kraštus. O štai šiandien mūsų linksmybę nutraukia pirmojo krikščionybės kankinio Šv. Stepono žūtis.

Poryt jau Švento  Rašto skaitiniai primins Šventosios Šeimos tremtį ir vargus, vėliau seks nekaltųjų vaikelių žudynės ir t.t. Šiandien Švento  Rašto skaitiniai atrodytų sąmoningai nutraukia išsiveržusią linksmybę gimus Išganytojui, peršokant nuo jaudinančios istorijos pradžios į tragišką pabaigą.

Vos spėjome sutikti gimusį Dievo Sūnų, o jau esame verčiami su Stepono mirtimi išgyventi Jėzaus kančią ir mirtį. Galbūt, vos gimus kūdikėliui Jėzui, norima parodyti pranašo Simeono pranašystės išsipildymą. Evangelijoje pagal Luką antrajame skyriuje skaitome: „Juozapas ir Marija atnešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui“ (Lk 2,2). Ten buvo Simeonas, kuriam buvo „Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją“ (Lk 2, į26). Pamatęs ateinančius Juozapą ir Mariją, su kūdikiu ant rankų, Simeonas tarė: „ Štai šitas skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2,34).

Gal todėl Bažnyčia ir skuba nukreipti mūsų žvilgsnį į ateitį, į Kristaus auką ant kryžiaus vardan žmonijos išgelbėjimo. Stepono kankinystė ir mirtis primena Jėzaus tragišką likimą. Ir Jėzus, ir Steponas stovėjo prieš tą patį teismą ir abu buvo kaltinami piktžodžiavimu. Skirtumas tas, kad Jėzus, būdamas Dievo Sūnus galėjo viską pakreipti kita linkme, galėjo kitokiu būdu įvykdyti Dievo atpirkimo planą. Steponas tokių galių neturėjo. Jis buvo kupinas Šventosios Dvasios, kuria Dievas apdovanoja kiekvieną mūsų. Stiprindamas šios Dvasios, Steponas be baimės skelbė Viešpaties žodį ir darė stebuklus Jėzaus vardu. Jėzus nežadėjo savo sekėjams lengvo gyvenimo.

Evangelijoje girdėjome Jo žodžius: „Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose (...). Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mt10,17.22) Tačiau Kristus žadėjo: „ Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turėsite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo dovana kalbės jūsų lūpomis“ (Mt10,19-20). Šie žodžiai akivaizdžiai išsipildė Stepono asmenyje.

Pirmajame skaitinyje girdėjome, kad niekas negalėjo atsispirti „išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“ (Apd 6,10). Stepono ugninga kalba neišgelbėjo jo gyvybės nuo įniršusių žydų, juolab, kad jis juos išvadino „kietasprandžiais, pagonių širdimis ir ausimis“ (plg Apd 7,51). Steponas priekaištavo žydams: „ Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai“ (Apd 7,5). Žydų įniršiui didėjant, „Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: „ Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7,54-56). Taip jis paliudijo Jėzaus prisikėlimą ir tai dar labiau įsiutino žydus: „ jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis“(Apd 7,57-58) Jėzaus Dvasios sustiprintas, Steponas šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano Dvasią. Pagaliau, suklupęs, galingu balsu sušuko: „Viešpatie , neįskaityk jiems šios nuodėmės“(Apd 7,59-60). Kokią pamoką gavome šiandien skaitydami Šv. Raštą?

Pirmiausia, turbūt tai, kad visi Dievo pažadai pildosi. Tai akivaizdu, realu ir lengvai pastebima. Antra, tai nuolankumo pamoka. Labiausiai Steponą stiprino ir palaikė jo nuolankumas, jo visiškas pasitikėjimas Dievu, visiškas atsidavimas Jam, suvokimas to, kad visi žmonės yra mylimi Dievo vaikai. Kiekvienas žmogus, vyras ar moteris, ar vaikas yra Dievo kūrinys, todėl Jis myli kiekvieną su visomis jo silpnybėmis bei nuodėmėmis. Tokia širdies nuostata leido šv. Steponui ištvermingai, drąsiai priimti mirtį dėl Jėzaus vardo, netgi prašyti priešams atleidimo.

Šv. Stepono pavyzdys mus moko , kad nuolankumas nieko bendro neturi nei su pasyvumu, nei su savęs menkinimu, nei su klusnumu, tenkinant kito žmogaus , - nes jis nėra Dievas, - poreikius bei užgaidas. Šv. Steponas drąsiai kalbėjo ir liudijo Kristų, jis atsisakė paklusti aukščiausiojo teismo tarybai, pasitikėjo tik Dievu ir Jo pažadu: „kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“( Mt 10,22). Būti nuolankiems labai sunku ir be Dievo pagalbos, be Jo malonės neįmanoma atsisakyti prisirišimo prie viso to, ką siūlo ir brangina pasaulis, būtent prie materialiųjų gėrybių, aukštos padėties visuomenėje, poreikių tenkinimo kitų sąskaita, teisės valdyti kitus, o svarbiausia turėti iliuziją, kad viską pasiekti gali pats.

Tad kaip šv. Steponas kelkime akis į dangų ir prašykime: „ Viešpatie, pripildyk mane išminties Dvasios, kad galėčiau suvokti, jog be Tavęs aš negaliu įveikti man metamų pasaulio iššūkių. Tik Tu vienas esi mano stiprybės, vilties bei meilės šaltinis. Amen.