Mieli broliai ir seserys Kristuje pereitą sekmadienį Trijų Karalių iškilmėje gimęs Kristus apsireiškė, pagonims, Jį aplankiusiems išminčiams iš Rytų. Šiandien Šv. Raštas perkelia mus 30-čia metų į priekį, kai suaugęs Kristus apsireiškia žydų tautai. Jis būdamas be nuodėmės, susitapatina su minia, kaip lygus su lygiais eina prie Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas kviečia nusidėjėlius atgailauti ir priimti atsivertimo krikštą. Atsiminkime, kad minioje nebuvo nei Rašto aiškintojų, nei žydų tautos religinių vadovų. Prie Jordano ėjo paprasti, vargo prislėgti žmonės. Ir tarp jų niekuo neišsiskiriantis Pasaulio Išganytojas, Gelbėtojas, Atpirkėjas, Taikos kunigaikštis Jėzus Kristus. Nepaisant Jo paprastos, neišskirtinės išvaizdos, matomai kažkas Jame buvo tokio, kad Mato Evangelijoje Jėzaus Krikšto įvykyje Jonas Krikštytojas taria: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3,14) Į tai Jėzus atsako: „Šį kartą paklausyk. Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teismui“ (Mt 3,15). Taip Jėzus pačioje savo viešosios veiklos pradžioje panirdamas į Jordaną prisiėmė visas mūsų nuodėmes, kad vėliau ugnies krikštu ant kryžiaus jas atpirktų. Tai buvo paklusnumo Dievui ir begalinio nuolankumo pavyzdys. Jėzaus Krikštas žymėjo Jo viešosios veiklos pradžią ir buvo ženklas mirties, kuri Jo laukia už žmonijos nuodėmę. Evangelijoje pagal Joną skaitome Jono Krikštytojo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn1,29)

Šiandien Evangelijoje pagal Luką girdėjome: „Jėzus pasikrikštijęs meldėsi“ (Lk 3,21). Tik evangelistas Lukas rašo, kad Jėzus meldėsi, kiti evangelistai šito nemini. Apskritai Luko Evangelijoje dažnai regim besimeldžiantį Jėzų, Jis meldėsi visada prieš priimdamas svarbius sprendimus. Ir tuomet „atsivėrė dangus ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3,22). Tai primena pirmajame skaitinyje girdėtus žodžius iš pranašo Izaijo knygos. Viešpats sako: „Štai tarnas, kurį aš remiu, - mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi“ (Iz 42,1). Ir toliau girdėjome, jog Viešpats pristato savo išrinktąjį, kuris atkurs teisingumą švelnumu, nepakeldamas balso, jautriai elgdamasis su vargšais ir su silpnaisiais. Viešpats kreipiasi, pranešdamas, kad jo laukia didi misija: „tave padarysiu Sandora tautai, šviesa pagonims – neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsiojoje sėdintiems suimtiesiems paleisti. Vėliau , kai Jonas Krikštytojas būdamas kalėjime, pasiųs mokinius Jėzaus paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7,19), Jėzus priminė jiems šiuos pranašo Izaijo žodžius. Taigi, Jėzuje išsipildė Izaijo pranašystė. Savo veikla, kančia ir mirtimi Jis įgyvendino kenčiančiojo tarno pranašystę.

Ką ši šventė reiškia mums XXI amžiaus tikintiesiems? Pirmiausia, Krikšto sakramentas simbolizuoja mirtį ir Jėzaus prisikėlimą, todėl kiekvienas priimdamas krikštą, miršta nuodėmei ir gauna naują Dievo vaiko gyvenimą, padedant Šventajai Dvasiai. Jėzui išėjus iš vandens ant Jordano upės krantų apsireiškė visa trejybė – Tėvas, Sūnus ir Švč. Dvasia. Dievas leidosi naujai būti pažįstamas, nes trejybės sąvokos pamaldūs žydai neturėjo. Vėliau, kai Jėzus siuntė apaštalus į pasaulį skleisti Evangelijos, liepė jiems krikštyti visus žmones vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Taip buvo įsteigtas Krikšto sakramentas. Kartais girdžiu sakant: „Kam reikia krikštyti kūdikį? Ar negali užaugęs, sąmoningas jaunuolis ar jaunuolė apsispręsti krikštui? Gal būt jis pasuks kitu keliu?“

Mielieji, kiekvienas gimdamas atsinešame įgimtą nuodėmę, per kurią esame atskirti nuo Dievo. Tad nejaugi kuris nors norite, kad jūsų vaikas gyventų šioje atskirtyje? Antra, per krikštą mes tampame Dievo vaikais, Jėzaus Kristaus broliais ir seserimis . Apaštalas Paulius rašo: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje“ (1 Kor 12,13). Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Jėzuje Kristuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje , apsivilkote Kristumi“(Gal 3,26-27). Taigi, per krikštą mes įgyjame įsūnystę, „o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4,7), - tvirtina apaštalas Paulius laiške galatams.

Krikštas yra mūsų gimimas dangui, tai Dievo malonės dovana mums. Po krikšto Jėzus pradėjo savo misijinę kelionę, skelbdamas Gerąją Naujieną – Dievas yra meilė ir gailestingumas. Iki Jėzaus Dievas buvo vaizduojamas kaip griežtas, baudžiantis, pasmerkiantis ir nedovanojantis žmogui už nuodėmes. Jėzus pasmerkdamas nuodėmę niekada nesmerkė žmogaus. Jo mėgiamiausias posakis buvo: „Eik ramybėje ir daugiau nebenusidėk“.

Mielieji, kadangi mes esame Kristaus bendraįpėdiniai, tai mes priėmę krikštą, kaip ir Jis turime eiti, skelbti , liudyti savo tikėjimą kitiems – namiškiams, bendradarbiams, kaimynams ir visiems, kurie arba visiškai nepažįsta Dievo, arba Jį prisimena tik per didžiąsias šventes, per kieno nors laidotuves arba vestuves. Mus turėtų neraminti tai, jog daugybė žmonių šiais laikais yra nusiteikę prieš Bažnyčią, per ją ir prieš Dievą. Tačiau skelbti turime su meile, neprimesdami savo nuomonės per prievartą. Mes negalime aplenkti Dievo . kol nepradės veikti Jo valia, mes negalime pradėti auklėti. Tik , kai Dievas pabels į žmogaus širdį, mes galime draugiškai padėti, atverti širdies duris, kad priimtų mielą svečią.

Baigsiu popiežiaus Pranciškaus kvietimu: „Visi gailestingųjų metų piligrimai tepatiria susitikimo su Jėzumi džiaugsmą, kaip ir su visais broliais ir seserimis, kuriuose Viešpats pastoviai yra ir per kuriuos jis kreipiasi į mus“ (2015-11-10). Amen.