![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
IV eilinis sekmadienis, C (1Kor 12,31-13,13) (2016-01-31)Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija Mieli ir brangūs tikintieji, šie Gailestingumo jubiliejiniai metai kviečia mus ypatingam gailestingumui, dėmesingumui, rūpesčiu šalia esančiam, kitaip tariant, mes kviečiami dieviškajai meilei, apie kurią kalba apaštalas Paulius laiške korintiečiams, kurį išgirdome pirmajame skaitinyje. Ši jo prakalba vadinama „Himnas meilei“, tai pati gražiausia vieta šv. Pauliaus laiškuose. Tai visiems mums pamoka, ką reiškia būti tikru krikščionimi, kas jį išskiria iš pagonių pasaulio, kur galioja dėsnis „akis už akį, dantis už dantį“. Akivaizdu, kad šiandien mūsų visuomenę valdo vadybininkų biurokratija, profesionalūs politikai, žmonės motyvuojami masinės propagandos, kuri skatina kuo daugiau gaminti, kuo daugiau parduoti, nupirkti, suvartoti. Tik ekonominio gėrio kūrimas užgožia žmogiškąją prigimtį. Ne žmogus turi tarnauti ekonominiam aparatui, bet atvirkščiai, materialiosios vertybės turi tarnauti žmogui. Jų reikia tiek, kiek būtina pilnaverčiam, dvasiniam tobulėjimui. Atkreipkite dėmesį, kad valstybių vadovai rūpinasi tik tiekdami materialiąją pagalbą sunkiai besiverčiančioms šeimoms, šalims ir labai mažai dėmesio skiria dvasiniams reikalams. Dievo malonės dėka mes, krikščionys, per Jėzų Kristų esame suvienyti viename Kūne – Bažnyčioje, visi esame to paties Tėvo vaikai, mus jungia antgamtinė meilės dorybė, kurią Kristus paliko kaip įstatymą. Evangelistas Jonas perduoda Kristaus žodžius: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau (...). Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,34-35). Kokia tai meilė, kurią Viešpats mus myli ir kaip turime mylėti vieni kitus išgirdome garsiajame apaštalo Pauliaus meilės himne. Atidžiau įsiklausykime į šio himno žodžius. Pirmiausia, meilė yra kantri, tai yra pakanti visiems. Pripažinkime, kad norint daryti gerus darbus, turime sugebėti ištverti blogį, atsisakyti blogos nuotaikos, atšiaurumo, apmaudo dėl nesėkmių. Pal. Motina Teresė moko: „Kai jūs darysite gera kitiems, žmonės jus kritikuos, niekins ir atstums. Vis dėlto darykite gera!“ Meilė maloninga, kitaip tariant, pasirengusi daryti gera kitiems; tai, kas mumyse geriausia, turi tarnauti kitiems. Vėl gi Motina Teresė moko: „Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Vis dėlto darykite gerus darbus“. Meilė nepavydi. Visi konfliktai, pykčiai, barniai, nesutarimai kyla iš pavydo. Kiek šiandien nesantaikos iššaukia pavydas: išsiskiria geriausi draugai, nutrūksta broliški santykiai šeimose, kai nepasidalijama pelnu, turtu, palikimu. Šv. Tėvas Akvilietis pavydą vadina „neapykantos tėvu“. Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Čia kalba eina apie nuolankumą, be kurio neįmanoma dieviškoji meilė. Žmogaus puikybė, savo asmens sureikšminimas nužudo ne tik meilę, bet ir nutraukia ryšį, gerus santykius su žmonėmis, su Dievu. Išpuikėlis mato tik save, tik savo asmenį, savo ypatybes, savo talentą. Jo gyvenime nebelieka vietos artimajam, netgi Dievui. Meilė nesielgia netinkamai, neieško sau naudos. Mylėdamas žmogus pamiršdamas save, aukojasi vardan kito, nelaukia padėkos, pagyrimo, atlygio. Tik tokia meilė padeda sukurti laimingus namus, tik nesavanaudiška meilė palaiko, suvienija šeimos narius įvairiuose suspaudimuose, nepaisant netobulumų bei fizinių negalių. Meilė pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria teisybei. Jėzus moko: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“. Ir nesakykite broliui: „Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies, kai tavo akyse rąstas?!“ (Mt 7,4). Iš tiesų, kito pasmerkimas, apkalbos, šmeižtas – taip dažnai pasitaikančios mūsų tarpe apraiškos. Kartais išgirsti apie save tokių dalykų, apie kuriuos nė sapnuot nesapnavai, nė mintyse neturėjai. Mes turime nuolat prašyti Viešpaties pagalbos, kad sugebėtume pateisinti galimą šapą svetimoje akyje ir nuoširdžiai išgyventi dėl sunkaus rąsto savojoje. Tik meilė gali viską ištverti, viską pakelti, viskuo pasitikėti. Tikroji meilė niekada nesibaigia. Himnas meilei baigiasi žodžiais: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13,13). Šios trys dieviškosios dorybės, yra svarbiausios krikščionio gyvenime, o didžiausia yra meilė. Tai brangiausia Dievo dovana, dėka kurios galime įgyvendinti visa tai, apie ką kalbėjome anksčiau. Pal. Motina Teresė sako: „Meilės darbai visada yra džiaugsmo darbai. Svarbu ne tai, kiek mes duodame, bet tai, kiek meilės įdedame į šį veiksmą. Baigsiu popiežiaus Pranciškaus žodžiais pasakytais vienos audiencijos metu: „Būtų neverta atverti Šventąsias duris visose bazilikose, jei mūsų širdies durys liktų užsklęstos meilei, mūsų rankos neištiestos aukojimui, mūsų namai uždaryti svetingumui, o mūsų parapijos – globojimui.“ (2015-12-21). Kartu su popiežiumi kviečiu jus atverti savo širdies duris meilei ir gailestingumui, kuriuos per Šventąją Dvasią išlieja mumyse Kristus ir kuris trokšta, kad šias dovanas dalintume kitiems. Amen. |
|||||||||
|