Mieli broliai ir seserys Kristuje, kaip greitai tirpsta mūsų laikas, bėga nepastebimai, nesulaikomai tarsi sraunus kalnų upelis. Rodos ką tik šventėme Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimtadienį, Jo apsireiškimą pagonims Trijų karalių šventėje, žydams - krikšto metu Jordano upėje, o štai ateinantį trečiadienį Pelenų diena prasidės Gavėnia.

Jei atidžiai sekėte įvykius, tai pastebėjote, kad Šv. Rašto skaitiniai šokinėjo tai užbėgdami įvykiams į priekį, tai vėl gražindami atgal. Nuo Jėzaus gimimo regėjome daug Jo daromų ženklų, o tik antradienį skaitėme apie Jo paaukojimą šventykloje.

Šiandien skaitome Luko Evangeliją apie pirmųjų mokinių pašaukimą. Bažnyčia tarsi prityrusi mokytoja mus, mokinius, verčia pamoką pakartoti, kad giliau pažintume, naujoje šviesoje regėtume viską , kas susiję su Jėzaus gyvenimu, Jo veikla, kuri neišvengimai vedė į Golgotą, į kančią, mirtį ir prisikėlimą. Jau pirmieji aktyvios veiklos žingsniai paženklinti žydų pasipiktinimu. Ketvirtajame skyriuje evangelistas Lukas rašo, jog „visi, kurie buvo sinagogoje, labai užrūstino, jie pakilę išsivarė Jėzų iš miesto (...) ir norėjo nustumti jį žemyn“ (Lk 4,28-29).

Tai įvyko Nazarete, kai Jėzus sinagogose skaitė Izaijo knygą ir mokė susirinkusius. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai nuo pirmųjų dienų persekiojo Jėzų, kaltindami Jį piktžodžiavimu ir įstatymų nesilaikymu. Šios dienos Evangelija prasideda žodžiais: „Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio“ (Lk 5,1). Tai rodo, kad Jėzus jau buvo žinomas, todėl paskui Jį sekė minia. Ir Jėzus kai kuriuos iš jų pažinojo. Turbūt neatsitiktinai Jis įlipo į Simono valtį, matomai jau buvo numatęs jį pakviesti prasmingesnei veiklai.

Taip vyksta su kiekvienu pašaukimu. Dievas žmogų ruošia taktiškai, kantriai, neskubindamas, kad kartais atrodo, viskas vyksta savaime, natūraliai. Reikia numanyti, koks Simonas buvo patenkintas, kad Jėzus pasirinko būtent jo valtį, netgi paprašė paslaugos – „truputį atstumti nuo kranto“ (Lk 5,3). Argi mes nesijaučiam laimingi, kai koks nors žinomas, visų gerbiamas žmogus skiria mums dėmesį, netgi paprašo kokios nors paslaugos?

Toliau skaitome Evangeliją: „Baigęs kalbėti, Jėzus tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“ (Lk 5,4-5). Išsakydamas abejonę, Simonas, prityręs žvejys, buvo teisus. Jis žinojo, kuomet žvejyba gali būti sėkminga. Jei naktį ji buvo bevaisė, tai ko galima tikėtis dieną? Ir vis dėlto Simonas paklūsta , pasikliaudamas Jėzaus žodžiu, imasi darbo. Nepaisant nuovargio, nepaisant to, kad nurodymą žvejot duoda netgi ne žvejys, Simonas su savo bendradarbiais užmeta tinklus. Taip padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti“ (Lk 5,6).

Šio stebuklo akivaizdoje Simonas priblokštas puola Jėzui į kojas ir sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5,8). Simonas suvokia savo žmogiškąjį silpnumą, ydas ir mažavertiškumą prieš jį stovinčią Visagalybę. Jėzus išblaško visus jo nuogąstavimus ir atskleidžia naują jo gyvenimo prasmę, sakydamas: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5,10).

Mielieji, tikėjime ir pasitikėjime Viešpačiu svarstymams ir abejojimams vietos nėra. Yra beprasmiška mūsų veikla, mūsų maldos be klusnumo Dievui. Net pats tobuliausias mūsų darbas bus bevaisis, jei jo nelaimins Dievas, jei neįsiklausysime į Jo valią. Karalius Dovydas 127 psalmėje sako: „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato“. (Ps 127,1), o šv. Jonas Auksaburnis teigia: „Dievui reikia ne mūsų darbo, o mūsų klusnumo“.

Kaip būsimasis apaštalas Petras nesvarstydamas ir nesiginčydamas pakluso Jėzaus valiai, taip ir mes turime įsiklausyti ir besąlygiškai paklusti Dievui. Kokią pamoką gavome šiandien? Pirma, darbo, kuris atliekamas vadovaujantis tikėjimu, vaisiai yra labai gausūs. Kristaus buvimas šalia visada atneša sėkmę. Antra, tikėjime būtinas paklusnumas. Jėzui pakako pasakyti: „Nuo šiol jau žmones žvejosi“, „jie viską paliko ir nuėjo paskui jį“ (Lk 5,11). Trečia, Jėzus pasakė Simonui: „Nebijok!“ Jis tą patį sako mums, todėl drąsiai artinkitės prie klausyklos, atlikite nuoširdžią atgailą ir Jėzaus vardu jums bus atleista, ir jūsų nuodėmės bus nuplautos. Pagaliau, Jėzus skiria Petrui naują jo misiją – kviesti žmones į Dievo karalystę.

Taip ir mes kviečiami ne vien rūpintis savo tikėjimu, bet ir skleisti Evangeliją ten, kur karaliauja tamsa ir neviltis. Būti pašauktiems tarnauti Dievui yra viena iš didžiausių malonių, kurias gauname iš Dievo. Todėl dėkokime Dievui, kad Jis laimina ir neatstumia mus net tada, kai nusidedame. Tegul visi mato mūsų džiaugsmą, mūsų kitoniškumą ir žvelgdami į mus taip pat trokšta palaiminto gyvenimo Jėzuje Kristuje. Amen.