Mieli broliai, sesės Kristuje, sparčiais žingsniais artėjame prie mūsų tikėjimo šerdies - mūsų Viešpaties kančios, žiaurios, niekinančios mirties ant kryžiaus ir šlovingo prisikėlimo. Kartu su Jėzumi, evangelistų padedami, mes vaikščiojome po Galilėją, kur Jis mokė sinagogose, „visų gerbiamas“( Lk 4,15 ). „Žmonės labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe“ (Lk 4,32). Be to, Jėzus rodė daug ženklų, rodančių, jog būtent, Jis yra lauktasis Mesijas: „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Lk 7,27 ), - taip pats Jėzus liepė perduoti Jono Krikštytojo mokiniams, kurie buvo nusiųsti Jėzaus paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7,19 ).

Šios dienos Luko Evangelijoje išgirdome, kaip „atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis“ (Lk 13,1). Nežinia ko tikėjosi tie, kurie Jėzui pranešė šią kraupią žinią. Ar jie norėjo išgirsti pasmerkimą Pilotui, ar norėjo išgirsti, kad minėti galilėjiečiai žuvo dėl savo nuodėmių. Mat žydai buvo įsitikinę, kad visos nelaimės ištinka žmones dėl nuodėmių.

Į tai, kaip girdėjome, Jėzus atsakė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol (...)! Bet, jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13,2-3). Priminęs aštuoniolika žuvusiųjų prie Siloamo, kai griuvo bokštas, Jėzus vėl pasakė: „Jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?!“ (Lk 13,4) ir atsakė: „Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13,5). Taigi iš Jėzaus lūpų du kartus išgirdome „jei neatsiversite“ - tai yra kvietimą būdingą adventui. Skirtumas tas, kad advente tiek Jono Krikštytojo kvietimas: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ (Mt 3,2), tiek Jėzaus kvietimas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangeliją!“ (Mk 1,15 ) reiškė kvietimą atgailai, perkeisti mąstymą, nusisukti nuo blogio, atsisakyti melo ir veidmainystės, neteisybę pakeisti meile.

Šiandien, gavėnioje nuskambėjęs Jėzaus „atsiverskite“ jau nėra paprastas kvietimas atgailauti, bet kvietimas iš esmės pasirinkti gėrį ir Evangeliją. Sakydamas palyginimą apie nevaisingą figmedį, Jėzus nurodydamas į teisingą šeimininko paliepimą: „Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ (Lk 13,7) kartu parodo, Dievo gailestingumą. Sodininkas, anot šv. Jeronimo, yra žydų tautos angelas sargas, daugelis egzegetų mato jame Išganytoją. Taigi, Išganytojas prašo duoti laiko pasitaisymui, taip parodydamas Dievo gerumą, gailestingumą ir meilę savo sukurtajam Kūriniui.

Šios dienos Šv. Rašto visi skaitiniai apie tai byloja. Pirmajame skaitinyje girdėjome apie Dievo gerumą parodytą žydų tautai, išlaisvindamas ją iš Egipto vergovės, nors ši tauta Jam buvo daug kartų nusidėjusi. Karalius Dovydas 103 psalmėje taip pat rašo: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės“ (Ps 103,8 ). Apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams, kurį išgirdome šiandien, primindamas apie žydų tautos išgelbėjimą, kartu parodo Dievo teisingumą. Jis rašo: „Visi valgė tą patį dvasinį maistą, visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą (plg. 1 Kor 10,3-4 ), tačiau „daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio“ (1Kor 10,5-6 ). „Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nenupultų“ (1Kor 10,12 ),- įspėja apaštalas Paulius.

Kitaip tariant, mes iš Dievo gauname daug įvairių malonių, tačiau dažnai net nenorime to pripažinti. Dažnai tenka išgirsti: „Aš pasidariau, aš sukūriau, aš pasistačiau, vis aš, aš ir aš...“ Taip ir norisi įspėti: „ Žiūrėk, drauguži, kad nenupultum iš savo puikybės aukštumų. Didžiuokis ir pasitikėk vien tik Kristumi ir Jo jėga, nes tik Jis gali apsaugoti tave nuo kritimo. Gyvenk taip, kad kiti matytų, jog tu gyveni su Jėzumi, tik Jis yra tavo mokytojas, patarėjas, laimės bei džiaugsmo šaltinis. Krikščionybė nuo kitų religijų skiriasi tuo, kad visas dėmesys nukreiptas ne į tai, ką mes patys turėtume ir galime padaryti, bet darytume tai, ko iš mūsų tikisi Dievas.

Visos pasaulio religijos sukurtos įvairių filosofijų pagrindu, o mes turime Jėzų, kuris yra mūsų Viešpats ir mūsų Gelbėtojas. Per Jį mes atžįstame Dievą, Jo meilę ir gailestingumą. Per Jį suprantame, kad dar įsčiose esame Dievo pažinti, pašaukti gyvenimui ir kiekvienam mūsų šioje žemėje yra skirta tam tikra misija, tam tikras Dievo planas. Todėl nuoširdžiai, dėkokime Dievui, kad Jis tvirtai mus laiko savo rankoje, tik Jis vienintelis yra mūsų Viešpats, kuris taria paskutinį žodį. Amen.