Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės), C (Jn 14,15–16.23–26) (2016-05-15)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus  homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės) yra antra pagal svarbą krikščionių šventė. Pirmoji pagal svarbumą yra Velykos, Viešpaties Jėzaus prisikėlimo šventė. Abi šios šventės glaudžiai susietos su Izraelio tautoje švenčiamomis šventėmis. Pascha –Velykos primena žydų tautos išėjimą iš Egipto nelaisvės, o praėjus 50-čiai dienų, kai Dievas davė Mozei dešimt įsakymų ant Sinajaus kalno, buvo švenčiamos Sekminės – Derliaus šventė. Pirmajame skaitinyje skaitėme, kad „visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2,1). Taip pat Jeruzalėje buvo daug „žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų“ (Apd 2,5). Greičiausiai visi jie buvo pasiruošę švęsti šią šventę.

Mūsų senoliai šią dieną šventino laukus, gyvulius. Iki šių dienų išliko paprotys į bažnyčią atsinešti beržo šakeles, nes beržas – pirmasis medis, kuris pavasarį išsprogsta. Kai kurie mąstytojai tvirtina, jog beržas simbolizuoja visą pasaulį: šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys - požemį. Nuo tada, kai Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių, šiai dienai suteikiama nauja prasmė. Iki to Jėzaus mokiniai pasyviai leido laiką maldoje, studijuodami Raštus. Nors jie matė prisikėlusį Jėzų, nors Jis pasirodęs aukštutiniame kambaryje, kreipėsi į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22), jie vis dar buvo sutrikę, nedrąsūs ir kantriai laukė Jėzaus pažado, kurį Jis davė jiems, ir kurį girdėjome Evangelijoje: „Jei mane mylite, - jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14,15–16). Ir tai įvyko būtent tada, kai žydai buvo susirinkę švęsti Derliaus šventės.

Šventąją Dvasią taip pat galime susieti su vaisingumu. Šventoji Dvasia suteikia Bažnyčiai misionierystės galią, kurios dėka Dievo meilė plinta pasaulyje. Prieš pakildamas į dangų, Jėzus mokiniams tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai Kūrinijai. (,,,) Kurie įtikės, tuos lydės ženklai“ (Mk 16,15.17). Iš tiesų, kai Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių, visi „pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia davė prabilti“ (Apd 2,4). Subėgę žmonės „didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant“ ir „skelbiant įstabius Dievo darbus“ jų kalbomis (plg. Apd 2,6.11). Nuo tada apaštalai iš esmės pasikeitė, įgavo drąsos skelbti Jėzaus prisikėlimą ir Jo Evangeliją. Per tai Kristaus Bažnyčia sparčiai ėmė augti ir plėstis, o tai ir yra Šventosios Dvasios derlius.

Kaip patirti Šventąją Dvasią, kurią gauname per krikštą ir per Sutvirtinimo sakramentus? Ant apaštalų Šventoji Dvasia nužengė regimu ir apčiuopiamu būdu. Jiems būnant drauge „staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas (...). Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2,2–4). Po šio įvykio apaštalai meldėsi ir jų maldos buvo suprantamos visiems, kurie buvo atvykę į Derliaus šventę Jeruzalėje.

Kaip mums išgyventi, atpažinti Šventosios Dvasios veikimą? Apaštalų tikėjimo išpažinime meldžiamės: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Šventąją Visuotinę bažnyčią“. Vadinasi Šventosios Dvasios veikimas ir Bažnyčios visuotinumas yra glaudžiai susieti, todėl Šventosios Dvasios veikimas pirmiausia atpažįstamas per krikščionių bendrystę, tarpusavio vienybę.

Antra, Šventosios Dvasios veikimas atpažįstamas dalijantis tuo, ką Dievas mums dovanoja. Apaštalas Paulius kalba apie skirtingas malonės dovanas, skirtingas tarnystes, skirtingus darbus, „tačiau tas pats Dievas, kuris veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ ( Kor 12,6–7).

Kitaip tariant, kiekvienas gauname skirtingas Dievo dovanas, tačiau ne tam, kad patirtume asmeniškai kažką ypatingo, bet tam, kad jomis dalytumėmės vieni su kitais. Šventoji Dvasia padeda mums brandinti tokius jausmus, kaip meilę, džiaugsmą, ramybę, pakantumą, švelnumą, gerumą, tikėjimą, nuolankumą, susivaldymą. Kitaip tariant, visa tai, kas būtina vykdyti svarbiausiąją sąlygą, siekiant būti tobulu Kristaus mokiniu, tai yra: „Mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“(Lk 10,27).

Jei leisime mumyse veikti Šventajai Dvasiai, kuri padės gyventi Kristaus gyvenimą, tai suprantama nuodėmė nebeturės mums galios. Apaštalas Paulius laiške galatams rašo: „Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams“ (Gal 5,16). Jis tvirtina, kad kūno geismai veda į nuodėmę, tuo tarpu Dvasios darbai yra kilnūs, garantuojantys Dievo karalystę.


Mielieji, Viešpats Jėzus Kristus įvykdė duotą pažadą - atsiuntė Šventąją Dvasią, per kurią Jis pats apsigyveno kiekviename mūsų ir veda bei saugo mus visuose gyvenimo keliuose. Tad nuoširdžiai pažvelkime į savo širdį ir atsakykime sau: „Ar suprantu ir išgyvenu, kad esu Šventosios Dvasios šventovė? Ar patiriu, kad Viešpaties meilė ir galia darbuojasi manyje?“ Ir kasdien nuoširdžiai prašykime: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mane ir visą Bažnyčią Jėzaus meilės bei džiaugsmo. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015