Brangūs tikintieji, Švenčiausios Trejybės slėpinys turėtų būti labiausiai įaugęs į mūsų širdį, sąmonę ir protą. Kiekvienas pokalbis su Dievu prasideda kryžiaus ženklu, tariant: „Vardan Dievo –Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Sakydami apaštalų tikėjimo išpažinimą, pirmiausia išpažįstame: „Tikiu į Dievą, Tėvą Visagalį, Dangaus ir Žemės Sutvėrėją ir į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios...“ Pagaliau kiekvieną maldą, pokalbį su Dievu baigiame Švenčiausios Trejybės pagarbinimu: „Garbė Dievui –Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai...“

Senajame Testamente randame vos atpažįstamas užuominas apie Švč. Trejybę. Kuriant dangų ir žemę, Pradžios knygoje skaitome: „Žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1,2). Tardamas Žodį, Dievas sukūrė viską, ką regime žemėje, po žeme ir danguje. Galiausiai Jis tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26). Kyla klausimas: „Su kuo Jis tarėsi?“

Pirmajame skaitinyje iš Patarlių knygos kalba Amžinoji išmintis. Ji sako: „Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią (...). Tuomet aš buvau su juo kaip jo patikėtinė“ (Pat 8,22.30). Biblijos tyrėjai sako, kad čia rašoma apie Šventąją Dvasią, kuri visada džiūgavo Viešpaties gyvenamame pasaulyje ir kuri rasdavo džiaugsmą žmonijoje (plg. Pat 8,31). Be to, Jėzus ne kartą kalbėjo apie tai, kad Jį yra atsiuntęs dangiškasis Tėvas. Kartą ginčijantis su žydais Jis pasakė: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu! (Jn 8,58). Tokiu būdu Jis apreiškė save, kaip Mozei buvo apsireiškęs Dievas: „Aš Esu“. Taigi galima numanyti, kad prieš amžių pradžią jau egzistavo trejybinis Dievas, apie kurį Naujajame Testamente nuo pat pradžių kalbama.

Štai Mato Evangelijoje apie Jėzaus gimimą skaitome: „Dar nepradėjus jiems, Marijai ir Juozapui, gyventi kartu, Šventosios Dvasios veikimu ji (Marija) tapo nėščia“ (Mt 1,18). Juozapui sumanius atleisti Mariją, per sapną pasirodęs angelas jį nuramino ir pasakė, kad „jos vaisius iš Šventosios Dvasios“ (Mt1, 20).

Luko Evangelijoje apreiškime Marijai dar ryškiau aprašomas Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios ryšys bei jų veikimas. Skaitome: „Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas (...) pas mergelę. Atėjęs pas ją, angelas tarė: ‚Sveika, malonės apdovanotoji, Viešpats su tavimi!‘“(Lk 1, 26.28). Kai angelas pranešė Marijai: „Štai tu pradėsi ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1,31), Marija nustebo, netgi nusigando. Į jos klausimą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“, angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinsis Dievo Sūnumi“ (Lk 1,34–35). Taip mes sužinome, kad Dievas turi Sūnų ir tai, kad yra Šventoji Dvasia. Vėliau Švenčiausioji Trejybė apsireiškė tautai, kai Jėzus krikštijosi Jordane. Evangelistas Lukas rašo: „Kai, visai tautai krikštijantis ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia (...) nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3,21–22).

Per Paskutinę vakarienę atsisveikindamas su mokiniais, Jėzus kalbėjo, jog Jis ir Tėvas yra viena, davė pažadą: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14,16). Tas Globėjas yra Šventoji Dvasia, kuri regimu būdu nusileido ant apaštalų. Apie tai kalbėjome Sekminių dieną. Mes Šventąją Dvasią gauname krikšto metu, per krikštą mes įvedami į Kristaus mistinį Kūną – Bažnyčią. Per krikštą mes esame pašaukti gyventi Švenčiausioje Trejybėje. Taip mes esame apsupti Švenčiausios Trejybės asmenų, kurie nepaliaujamai rūpinasi mumis, padeda ir moko kaip mums dera pasiaukojančiai, nesavanaudiškai mylėti vieni kitus.

Švenčiausioji Trejybė yra vienas Dievas trijuose asmenyse ir kiekvienas asmuo skirtingai veikia pasaulyje. Dievas Tėvas viską sukūrė, Jo galios dėka regime nuostabų šį pasaulį, Jo dėka ateiname į šį pasaulį, Jo dėka kuriame, puoselėjame ir gražiname šį pasaulį. Dievas Sūnus – Jėzus Kristus, tai Žodis tapęs Kūnu, apreiškęs pasauliui Dievą kaip mylintį, gailestingąjį Tėvą. Jėzuje Kristuje mes tampame panašūs į Dievą, tampame Jo įvaikiais. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai (...). Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“ (Rom 8,14.17).

Dievas – Šventoji Dvasia, yra Jėzaus pažado išsipildymas. Tai Globėjas, kurį pažadėjo Jėzus atsiųsti. Šventoji Dvasia pataria ir moko pažinti mumyse gyvenantį Jėzų, parodo kelią į Dangaus karalystę, į Tėvo namus. Per Šventąją Dvasią mes geriau pažįstame Jėzų, labiau pasitikime Juo ir leidžiamės Jo vedami bei mokomi. Tad nuoširdžiai prašykime, kad mūsų širdis užlietų džiaugsmas pažinus Švenčiausios Trejybės asmenis – visagalį Dievą Tėvą, vienatinį Jo Sūnų Jėzų Kristų ir džiaugsmą bei gyvybę teikiančią Šventąją Dvasią. Amen.