Šiandien šv. Rašto liturgija kviečia mus pamąstyti apie tai, kaip atsišaukiame į Dievo kvietimą Jo tarnystei, kokioms vertybėms teikiame pirmenybę, ar sugebame atitrūkti nuo žemiškųjų turtų ir rūpintis dvasiniais reikalais. Pirmajame skaitinyje iš Pirmosios Karalių knygos girdėjome apie pranašą Eliją, kuris buvo persekiojamas Izraelio karaliaus, todėl turėjo pasitraukti į tyrlaukius, kur Dievas jį maitino.

Pranašas Elijas daug meldėsi, jo maldos buvo išklausytos ir jo gyvenimą lydėjo stebuklingi įvykiai. Per jį žmonės įtikėjo, kad Izraelio Dievas yra galingas, tikras ir geras. Elijui reikėjo pavaduotojo, todėl Dievas jam liepė Eliziejų „tepti į savo vietą“ (1Kar 19,16). Ir kaip girdėjome „Elizijų Elijas rado ariantį (...). Praeidamas pro jį Elijas jam užmetė savo apsiaustą. Eliziejus tuojau paliko jaučius, nuskubėjo paskui Eliją (...) ir stojo tarnauti“ (I Kar19,19.21). Eliziejus tikėjo, kad Dievas yra vienintelis jo turtas ir paveldėjimas, todėl viską palikęs nusekė paskui savo mokytoją. „Sekite paskui mane“, - taip pašaukė Kristus pirmuosius apaštalus. Ir jie tuojau pat, palikę viską, nusekė paskui Jį. Kodėl? Nes pastebėjo Kristuje kažką, ko dar, galbūt, tuo momentu negalėjo nusakyti, tačiau jautė, kad tai užpildys jų gyvenimą, suteiks prasmę jų buvimui.

Mielieji, ar ne taip atsitinka su mumis, kurie apsisprendžiame paaukoti savo gyvenimą Dievo tarnystei? Palikti ir sekti, vadinasi atsisakyti savojo „aš“, Jėzuje atrandant savo centrą. Apaštalai paliko savo įprastinį darbą, šeimas ne iš paniekos joms, bet, kad jų gyvenimą dabar apibrėžia Jėzaus buvimas su jais. Tik būnant kartu su Jėzumi, jie pajuto gyvenimo pilnatvę. Evangelijoje girdėjome, kaip vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tu tik eitum!“ (Lk 9,57). Jėzus į tai atsakė: „Lapės turi savo urvus, padangių sparnuočiai - lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9,58). Tuo Jis norėjo parodyti, kokie vargai laukia Jo sekėjų, kad jų laukia vienišumas, neturtas. Ir pats Kristus gimė tvartelyje, Jo tėvai buvo neturtingi, Jis neturi vietos poilsiui, kur galvą priglausti. Pagaliau, mirė kaip nusikaltėlis, pažemintas kryžiaus mirtimi.

Žmogus linkęs krauti turtus, yra prisirišęs prie daiktų, žmonių, gyvenamų vietų. Todėl šiandien išgirdome griežtus Jėzaus žodžius. Norintiems grįžti, palaidoti tėvą, Jis tarė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“(Lk 9,60). Tėvas mirė tik kūnu, kiti mirs siela, jei jie toli nuo Dievo. Kristus kviečia palikti žemiškus rūpesčius tiems, kurie nepažįsta Dievo, o Jo sekėjai turi rūpintis aukštesniais, dangiškais reikalais. Tas, kuris prašėsi atsisveikinti su namiškiais, išgirdo: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9,62).

Jėzus žinojo, kad sugrįžus atgal, apims prieraišumo jausmas, kuris gali nugalėti ir neleisti žmogui išsivaduoti iš žemiškųjų pančių. Jėzus kiekvieną dieną kviečia mus ryžtingai, kaip Jis nukreipti „savo žingsnius į Jeruzalę“(Lk9,51). Jis žinojo, kad ten Jo laukia kryžius. Tačiau Jis žinojo ir tai, kad be kryžiaus nebus išganymo, nebus prisikėlimo, nebus nugalėta mirtis. Mes turim aiškiai suvokti, kad prisikėlimo laisvė reikalauja mirties ant kryžiaus.

Jei mes kasdien prašysime Šventosios Dvasios, kad ji suteiktų jėgų, valios ir ryžto atsisakyti senojo nuodėmingojo, savanaudiško gyvenimo, kitaip tariant, mirti senajam gyvenimui, tai pajusim, kad vis mažiau esame priklausomi nuo savo nuodėmingos prigimties.

Paklauskit kiekvienas savęs: - Ar aš noriu iš esmės perkeisti save, savo mąstymą ir elgesį? - Ar aš noriu patirti Dievo galią, kuri padeda veikti pagal Jo valią, vadovaujantis dieviška išmintimi? - Ar aš noriu patirti Dievo ranką, kuri vestų mane šviesos keliais link kryžiaus, be kurio neįmanoma tikroji laisvė? Jei esame pasiryžę žengti Kristaus keliu, nesidairydami atgal, kartu su šv. Augustinu prašykime: - Viešpatie Jėzau, leisk man pažinti save ir Tave, (...) Leisk atsisakyti savęs ir pamilti Tave. (...) Leisk mirti sau, o gyventi – Tau (...) Leisk ištremti save ir eiti paskui Tave, tegul niekad neišnyksta troškimas sekti Tave (...)Leisk likti ištikimu Tau vienam. Ir leisk man tapti vargšu dėl Tavęs. Pažvelk į mane, kad galėčiau Tave mylėti. Ir amžinai Tavimi džiaugtis. Amen.