Mieli broliai ir seserys Kristuje, pereitą sekmadienį Šv. Rašto skaitiniai gvildeno žemiškųjų turtų kaupimo problemą. Skaitinys iš Koheleto knygos pasakojo apie sukurtų žemiškųjų turtų ir žmogiškųjų darbų vardan jų tuštybę. Apaštalas Paulius laiške kolosiečiams kvietė neprisirišti prie žemiškųjų dalykų, o laimės ieškoti aukštybėse. Luko Evangelijos ištraukoje skaitėme Jėzaus palyginimą apie turtuolį, kuris buvo sukaupęs daug turtų ir planavo tolimesnį laimingą gyvenimą be rūpesčių. Tačiau jis išgirdo Dievo žodžius: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12,20).

Šio sekmadienio skaitinius vienija ištikimybės tikėjimui, vilčiai bei tarnystei tema. Pirmajame skaitinyje iš Išminties knygos autorius primena žydų išlaisvinimą iš Egipto žemės, tautos ištikimybę pažadui, jų ištikimą tarnystę Viešpačiui. Jie „slapčia atnašavo aukas ir vieningai įsipareigojo dieviškajam Įstatymui“ (Išm 18,9). Apaštalas Paulius laiške žydams rašo: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11,1). Jis primena protėvius, kurie buvo įtikėję Dievo pažadų tikrumu. Būdami keleiviai jie tikėjo, kad jų kelionė veda į geresnį gyvenimą, kurį jiems pažadėjo Dievas. Apaštalas primena Abraomo ir Saros tikėjimą: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11,8). „Tikėdama ir pati Sara, nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą“ (Žyd 11,11). „Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginimas. Jis ryžosi paaukoti net savo vienatinį sūnų – jis (...), kuriam buvo pasakyta: „Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko““ (Žyd 11,17-19).

Apaštalas Paulius apie visus juos rašo, kad „jie mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų“ (Žyd 11, 13). Luko Evangelijos ištrauka prasideda Jėzaus žodžiais: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12,32) Toliau Jėzus aiškina būtinas sąlygas įžengti į karalystę. Pirmiausia išparduoti turtą, išdalyti jį išmaldai, tai yra atsisakyti žemiškojo turto ir krauti „nenykstantį lobį danguje“, nes „kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12,33-34),- skaitome Evangelijoje.

Mielieji, žmogus nuolat yra gundomas visas savo viltis sudėti į žemiškąją tikrovę, tarsi čia gyventų amžinai. Žinoma ir tai, kad kiekvienam mūsų žemiškasis lobis yra skirtingai suprantamas. Vieniems - jis yra pinigų kiekis sąskaitoje, kitiems – gėrybių pilni aruodai, tretiems – šalia esantys žmonės, kuriems reikalinga pagalba, dar kitiems – didžiausia vertybė yra jie patys sau ir tik nedaugeliui didžiausias lobis yra Kristus ir Jo Evangelija. Šiandien Lietuvoje pastebime didžios daugumos, ypač jaunimo, dėmesio sutelkimą į medžiaginių gėrybių kaupimą, nesirūpinant dvasinėmis vertybinėmis. Jei Abraomą tėvynę palikti paskatino Dievas, tai šiandien Lietuvą palikti skatina noras kuo greičiau praturtėti, kuo daugiau, nors ir katorgiškomis sąlygomis uždirbti pinigų, anot jų užsitikrinti sotų ir laimingą gyvenimą. Jie pamiršta turtuoliui pasakytus žodžius: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12,20).

Nėra pasaulyje kitos jėgos nei tikėjimas, kuris gali padėti žmogui turint daug turto būti turtingu dvasioje. Turtas jam yra tik priemonė, kad galėtų dalintis su stokojančiais ir tarnauti visuotiniam gėriui. Kita sąlyga norint įžengti į Dangaus karalystę yra budrumas. Jėzus sako: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko (...), kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų“ (Lk 12,35-36). „Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Lk 12,40), - kviečia Jėzus mus. Budėjimas yra pagrindinė krikščionio laikysena. Mes tvirtai tikime, kad išaus diena, kai Viešpats ateis visoje savo garbėje ir šlovėje. Tačiau yra ir kitų atėjimo būdų.

Pirmiausia, tai mirties valandą. Niekas nežinome nei dienos, nei valandos kada tai įvyks. Jėzus šį atėjimą palygina su vagimi, kuris įsėlina tyliai, negirdimai ir išsineša kas yra vertingiausio. Mirtis negrobia turto, bet pasiima žmogaus gyvybę. Į Petro klausimą: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ (Lk 12,41), Jėzus atsako įvesdamas ištikimo ir sumanaus užvaizdo pareigybę. Budėti privalo kiekvienas, tačiau šeimininkas paskiria vyriausiąjį, kuriam paveda valdyti visus savo turtus. Būtent tiems, kuriems skirta būti namų užvaizdais, skirta didesnė pareiga budėti ir didesnė atsakomybė už visus namus. Jėzus sako: „Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino šeimininko valios, kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“(Lk 12,47-48).

Suprantama Bažnyčios užvaizdai yra dvasininkai, kuriems pavesta rūpintis pasauliečių dvasiniais reikalais. Tačiau, ar ne visi vienodai esame Dievo tarnai ir tarnaitės? Ar ne visi esame vienodai pašaukti tarnauti Kristaus Bažnyčiai? Viešpaties teisme kiekvienam teks atsakyti už tai, kiek jis padarė vardan Dievo karalystės, turėdamas atitinkamas pareigas, būdamas apdovanotas talentais, žiniomis ir galiomis.

Mielieji, iš begalinės meilės ir savo dosnumo Dievas panoro mums atiduoti savo karalystę, į kurią nusives atėjęs Jėzus. Tačiau mes nežinome kada tai įvyks, todėl Jis liepė mums būti pasirengusiais. Ne vienam turbūt kyla klausimas: „Kaip tai daryti?“ Vienas iš būdų – būti vienybėje su Jėzumi maldoje ir nuolat mąstyti Jo Žodį. Kitas būdas – klusnumas ir pasitikėjimas Dievo gailestingumu. Nuodėmių išpažinimas ir nuoširdi atgaila padeda „ištirti, kas patinka Viešpačiui“ (Ef5,10) ir išlikti Jo artumoje bei Jo meilėje. Amen.