Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien Evangelijoje pagal Luką išgirdome dvi Jėzaus gan griežtas bauginančias ištarmes. Pirmoji: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12,49). Ugnis Šventajame Rašte užima svarbią vietą. Senajame Testamente ugnis yra Dievo ženklas: ugnies stulpu Dievas vedė žydų tautą per dykumą. Mozei Dievas apsireiškė ir apreiškė savo vardą iš degančio ir nesudegančio krūmo.

Pirmoje Karalių knygoje Elijas iškilusį ginčą dėl tikrojo Dievo pasiūlė išspręsti sakydamas: „Dievas, kuris atsakys ugnimi, iš tikrųjų yra Dievas“ (1 Kor 18,24). Jonas Krikštytojas skelbė Kristų, sakydamas: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis (...). Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3,16). Prisikėlęs Kristus, žengdamas į Dangų pažadėjo atsiųsti kitą Globėją – Šventąją Dvasią, kuri Sekminių rytą „tarsi ugnies liežuviai“ (Apd 2,3) nusileido ant apaštalų.

Toliau Jėzus kalba: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ (Lk 12,50). Apie kokį krikštą kalba Jėzus, prieš tai kalbėjęs apie ugnies įžiebimą? Juk Jis jau yra pakrikštytas Jordano upėje Jono Krikštytojo krikštu. Atsakymas vienas, - tai kryžiaus kančios ir mirties krikštas. Savo kraujo krikštu Jėzus nuplovė žmonijos nuodėmę ir įžiebė žemėje ugnį, kuri liepsnoja kiekviename mūsų, pakrikštytame Jėzuje Kristuje. Jėzus troško krikšto mirties, kaip girdėjome Jis sako: „Taip norėčiau, kad ugnis jau liepsnotų! (...) Taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ Dievas todėl ir tapo Žmogumi, kad mirties krikštu žmoniją atpirktų ir pašventintų.

Kita Jėzaus ištarmė: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?!“ Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės“ (Lk 12,51). Žydams tai buvo didžiulis iššūkis, nes jiems šeima, giminė, tvirti ryšiai tarp artimųjų yra svarbiausias dalykas. Ir mus turbūt šokiruoja ši Jėzaus ištarmė, nes prisimename Jo pasakytus žodžius apaštalams, kai siuntė juos į misiją. Jis sakė: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‚Ramybė šiems namams!‘“ (Lk 10,5). Po prisikėlimo pasirodęs mokiniams Jis taip pat pirmiausia ištarė: „Ramybė jums!“ (Jn 20,19). Tačiau Atsisveikinimo kalboje Jėzus kalbėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14,27).

Taigi Kristaus ramybė yra ne tokia, kaip ją supranta pasaulis, tai ne išorinė ramybė, tai vidinė širdies ramybė. Kristaus palikta ramybė pasauliui gali atrodyti absurdiška, nes ji yra nuolatinė kova už tiesą, už gėrį, už Dievą. Šią kovą lydi persekiojimai, nesutarimas šeimoje, artimoje aplinkoje, jei išsiskiria nuomonės dėl Kristaus ir Jo mokymo. Ne vienas turbūt esate patyręs priekaištus ir nesutarimus su pačiais artimiausiais žmonėmis dėl Jėzaus, dėl Bažnyčios, dėl tikėjimo.

Žmogus, kuris atrado Kristų, dažnai patenka į sudėtingą pasirinkimo situaciją: arba paklusti namiškiams vardan „šventos“ ramybės ir palikti Dievą, arba pasilikti ištikimam Kristui bei Jo mokymui ir gyventi susipriešinus su namiškiais. Kalno pamoksle Jėzus sako: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukai gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5,11-12).

Taigi visus persekiojimus, puolimus turime pakelti džiugiai su meile, kaip tai darė pirmieji krikščionys. Apaštalų darbuose skaitome apie tai, kaip jie buvo atvežti į Sinedrioną (Aukščiausiąją tarybą), nuplakdinti ir jiems buvo uždrausta kalbėti Jėzaus vardu. Tačiau jie „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti Gerąją Naujieną apie Jėzų – Mesiją (Apd 5,41-42).

Apaštalas Paulius 11-ame skyriuje rašo: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Per jį protėviai gavo gerą liudijimą“ (Žyd11,1-2). Toliau jis išvardija Senojo Testamento veikėjus, kurie tikėdami ir pasitikėdami Dievu sulaukė gausių Jo malonių. Štai apie kokį liudytojų debesį išgirdome šios dienos antrajame skaitinyje. Apaštalas kviečia jų pavyzdžiu nusimesti „visas kliūtis bei nuodėmes pinkles“ ir ištvermingai bėgti „mums paskirtose lenktynėse“, žiūrint „į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintąjį Jėzų“ (Žyd12,1-2). Jėzus duoda mums stiprų tikėjimo pavyzdį. Jis pirmas ištvėrė kryžių, prisiėmė mirtį už žmoniją, todėl buvo išaukštintas ir „atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Žyd12,2).

Apaštalas Paulius ragina krikščionis savo vadovo – Jėzaus pavyzdžiu būti pasirengusius kovai net iki mirties – siekiant įveikti visas kliūtis kelyje į Dievą. Mielieji, Jėzus atėjo nešti taikos ir ramybės, kurie veda į gėrį ir amžinąjį gyvenimą bei pašalinti apgaulingą taikos ir vienybės deklaravimą, kuris veda į pražūtį. Nesantaika kyla todėl, kad Jėzus nieko neprimeta per prievartą, duoda žmonėms pasirinkimo galimybę. Tad ką pasirinksi, mielas bičiuli: ar liksi prisirišęs prie savo pastovios ir įsivaizduojamos ramybės, ar su meile priimsi Jėzaus siūlomą ramybę, kuri atveria kelius į Dangaus karalystę? Amen.