Mieli tikintieji, jau kuris laikas skaitome Luko Evangelijos skyrių „Pakeliui į Jeruzalę“, kuris prasideda žodžiais: „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“(Lk 9, 51). Pakeliui Jis gydė tiek fizines, tiek dvasines žmonių negalias, mokė minias, skelbė Dangaus karalystę, kurią aiškino, sakydamas palyginimus iš kasdieninio gyvenimo, ragino atsiversti ir tikėti Jo atneštąja Gerąja Naujina – Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Šioje kelionėje Jėzus pasakė pačius gražiausius palyginimus: apie sūnų palaidūną, apie ištaigingai gyvenantį ir nuolat puotaujantį turtuolį bei vargšą Lozorių, apie pakviestus į vestuvių pokylį svečius, apie gailestingąjį samarietį. Išmokė „Tėve mūsų“ maldos, kalbėjo apie atkaklios ir ištvermingos maldos galią, apie žemiškojo turto menkystę, kvietė būti budriais, nes Viešpaties diena ateis nelauktai ir netikėtai.

Šiandien toliau skaitome Luko Evangeliją. Kaip girdėjome kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?”(Lk 13, 23). Aiškaus atsakymo į šį klausimą neišgirdome. Jėzus tik pasakė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“(Lk 13, 24). Ir toliau Jis kalba apie duris, kurios skiria vidų nuo išorės. Išorėje stovintys, bels ir prašys: „Viešpatie, atidaryk mums!“(Lk 13, 25) ir jie išgirs atsakymą: „Aš nežinau, iš kur jūs“(Lk 13, 25). Ką reiškia šie Jėzaus žodžiai, galim suprasti iš antrojo skaitinio: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties drausmės ir nenusimink jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia. <…> Dievas elgiasi su jumis, kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus Dievas griežtai neauklėja?”(Žyd 12, 5-7). Kitaip tariant, mes nei vienas negalim būti tikras, ar esame Dievo malonėje. Nepakanka lankyti bažnyčią, būti Dievo akivaizdoje, kaskart valgyti Jo Kūną, tačiau širdyje likti šaltam ir abejingam artimajam, Dievo Žodį tik išgirsti, bet nepriimti širdin, juo negyventi.

Po Šv. Mišių galime išlikti tokiais pat išdidžiais išpuikėliais, pavydžiais savanaudžiais, matantys tik kitų nuodėmes, pilni tuštybės ir klastos. Nors Jėzus sako, kad būtent jie išgirs Viešpaties žodžius: „Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!“(Lk 13, 27), vis dėlto Šv. apaštalas Pauliaus tvirtina: „Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas bekaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus!” (Rom 8, 31–34). Tai reiškia, kad kiekvienas mūsų negali prarasti vilties, tik reikia stengtis gyventi vienybėje su Dievu, paklusti Jo valiai, netapti savo kūno, savo įgeidžių, savo aistrų vergais. Paskutinėje Biblijos Jono apreiškimo knygoje skaitome: „Aš baru ir ugdau tuos, kurios myliu; būk tad uolus ir atsiversk! Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi”(Apr 3, 19-20).

Taigi, mielieji, nors šios dienos Evangelijoje išgirdome griežtus, baugius Viešpaties žodžius, visada turim atminti, jog Jis visada švelniai beldžia į mūsų širdis. Jis ieško mūsų draugystės, nori pabūti su mumis, nori būti mūsų vadovu į Tėvo namus, bet ar Jį įsileidžiame? Ateis laikas, kai belsime ir prašysime: „Viešpatie, atidaryk mums!” Tačiau kaip jis atidarys, jeigu Jam beldžiant neįsileidome, nenorėjome su juo bendrauti? Anot Šv. Augustino: „Dievas sukūrė mus be mūsų, bet negali mus išgelbėti be mūsų“. Kad ir kaip būtume nusikaltę, visada pasitikėkime Dievo gailestingumu, branginkime Jo įsakymus, Jo valią, kiekvieną pabeldimą į mūsų širdį ir tvirtai tikėkime, kad Jis visada atsišauks į mūsų atgailaujančią maldą. Jėzus pasakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“(Jn 14, 6). Tad nepameskime šio kelio. Tik juo eidami rasime vartus atvertus ir mūsų Viešpatį belaukianti. Amen.