Mieli tikintieji, apie ką šiandien mums kalba Šv. Raštas? Pirmiausia – apie nuolankumą. „Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti“(Lk14, 1). Tiek fariziejai stebi Jėzų, aišku ieškodami dingsties prie ko nors prikibti, tiek Jėzus stebi, kaip įėję savimi patenkinti, pasipūtę fariziejai, Rašto žinovai ir kiti žinomi miesto žmones renkasi garbingesnes vietas, nes kiekvienas laiko save geresniu už kitus. Matydamas, kokioje keblioje padėtyje atsidūrė šeimininkas, nes ateina garbingesnių svečių, o visos geriausios vietos užimtos. Šeimininkui tenka paprašyti žemesnio rango svečią atsisėsti toliau ir užleisti vietą kitam – garbingesniam. Savaime suprantama kyla nepasitenkinimas, įsižeidęs svečias gali net palikti puotą. Visa tai matydamas, Jėzus pasako palyginimą. Jame Jis kalba apie vestuvių iškilmę, kuri daug garbingesnė nei šiaip pokylis, į kurį yra susirinkę dabartiniai svečiai. Atrodytų Jėzus nieko naujo nepasako: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‚Užleisk jam vietą‘(...), verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‚Bičiuli, pasislink aukščiau!‘(Lk14, 8-10).

Toks elgesys buvo pagirtinas tiek anais laikais, tiek šiandien. Tačiau Jėzus neturėjo tikslo mokyti gerų manierų ar mandagumo. Iš šios praktiškos mandagumo taisyklės jis daro išvadą, kurioje slypi gili prasmė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“(Lk14, 11). Taigi Jėzus turi progos išpuikėliams, savimi patenkintiems susirinkusiems svečiams pakalbėti apie nuolankumą. Jei pastebėjote mūsų lietuvaičių elgesį, kai esame pakviesti į svečius, tai mes, priešingai, nesėdame į garbingą vietą, tyčia renkamės prastesnę, šeimininkui net reikia primygtinai raginti, kad persėstume. Tačiau tai, mielieji, ne nuolankumas, o tik tokia mada. Kad nuolankumo mums gerokai trūksta, išryškėja kitomis progomis, per mūsų tuščias ambicijas, užsispyrimą, nenorą pripažinti kito pranašumą ir kita. Nors Jėzus sako: “kas save žemina, bus išaukštintas”, tai nereiškia, jog reikia dirbtinai žemintis. Kas vaikšto nuleidęs galvą, tas dar nebūtinai yra nuolankus. Labai dažnai ir nusvirusioje galvoje slepiasi šėtoniška puikybė. Nuolankus žmogus ne vien žodžiais, bet ir visu gyvenimu pripažįsta, kad jis yra ne kas kita, kaip viską turintis iš Dievo kūrinys. Šv. Rašte aptinkame daug pamokančių nuolankumo pavyzdžių. Priminsiu tik keletą jų.

Pirmiausia tikro nuolankumo ir nusižeminimo pavyzdį parodė pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę nuplaudamas mokiniams kojas. Jis nuolankiai paklūsta savo Tėvo valiai, palieka dangiškąją buveinę, tampa žmogumi ir priima tarno išvaizdą. Pasak Pauliaus: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil2, 8). Patriarchas Abraomas, matydamas savo menkystę, taria: “Kalbėsiu Viešpačiui, nes esu dulkė ir pelenas” (Pr18, 27). Karalius Dovydas pripažįsta: “Mano amžius yra tau kaip niekas” (Ps38, 6). Panašiai prieš Dievą nusižemina ir Jonas Krikštytojas: “Aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio” (Mk 1, 7). Petras laiko save nusidėjėliu: “Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!” (Lk 5, 8). Ir apaštalas Paulius prisipažįsta esąs pirmasis nusidėjėlis: “Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš” (Tim1, 15).

Tikrasis nusižeminimas labai glaudžiai siejasi su savo vertės suvokimu. Žmogus, pažinęs save, suvokęs savo jėgų ir gebėjimų ribas, silpnybes ir ydas, yra kuklus. Jis moka vertinti savo artimą, neskuba piktintis dėl jo silpnybių ar ydų. Mums visiems reikia gerai atsiminti Viešpaties pasakytus žodžius: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies!“ (Mt 6, 46)

Mielieji, šiandien žmogus, įvaldęs techniką, pažinęs atomo sandorą, didžiuojasi savo laimėjimais, bet nepažįsta savo sielos gelmių, savo širdies vingių. Ir taip gyvenimo prasmė pametama, todėl šiandien tiek daug sudaužytų gyvenimų ir savižudybių. Tad ir mūsų santykiai su Dievu, mūsų malda turi remtis nusižeminimu, nes “galybę didingą vien Dievas teturi, ir garbę jam teikia tiktai nuolankieji” (Sir3, 21), - tvirtina Siracidas.

Kartu su Šv. Augustinu dažnai kartokime trumpą maldą: „Viešpatie, leisk, kad pažinčiau save ir kad pažinčiau Tave!“ Tik savęs pažinimas moko nusižeminti, skatina labiau pasitikėti Dievu, kuris vienas yra tobulas ir šventas. Amen