Kartais Jėzaus pasakyti žodžiai nuskamba keistai ir sukelia prieštaringus jausmus, verčia suabejoti tuo, kad tai iš tiesų mūsų Viešpaties mintys. Štai šiandien Jo ištarmė: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys“(Lk14, 26) kelia tikrą sumaištį ir savaime kyla klausimas: „Ar gali tas, kuris kvietė mylėti net savo priešus, liepti neapkęsti pačių artimiausiųjų žmonių?“ Cituoju Luko Evangelijos 6-ojo skyriaus, 27-28 eilutes: „mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“(Lk6, 27-28).

Mielieji, jei mes gerai pažintume laikmetį, kada gyveno Kristus, apskritai ne paviršutiniškai skaitytume Šventąjį Raštą, bet atsižvelgtume į visas aplinkybes, kurios nulėmė vieną arba kitą mintį, tai vis mažiau kiltų prieštaravimų. Šiuo konkrečiu atveju reikėtų atsižvelgti į tai, jog Jėzus kalbėjo aramėjiškai. Šioje kalboje praktiškai nėra lyginamųjų laipsnių, todėl žodžiai „mažiau mylėti“ tiesiog virto žodžiu „nekęsti“.

Taigi galime drąsiai skaityti „jeigu nemylėsite mažiau...nei Jėzų“, tai negalite būti Jo mokiniu. Meilė Kristui nepanaikina meilės artimiesiems, kitiems žmonėms, tiesiog juos turim mylėti dėl Dievo. Kiekvienas santykis, kiekviena bendrystė turi kilti iš Dievo meilės mums, „mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“(1Jn4, 16),- tvirtina apaštalas Jonas. Žinoma pasakytus Jėzaus žodžius, kaip ir tolimesnius: „Kas neneša savo kryžiaus ir eina paskui mane, negali būti mano mokinys“(Lk14, 27), galima būtų aiškinti, jog jie skirti tiems, kurie nori būti patys ištikimiausi Jėzaus sekėjai. Tačiau evangelistas Lukas išimčių nedaro, Jėzaus žodžius jis skiria visiems, kurie nori vadintis Jo mokiniais.

Kiekvienas mūsų turime klausti savęs, kam skiriu pirmumo teisę, kokias vertybes keliu į pirmą vietą. Ar kartais Dievas netampa gera priemone mūsų reikalams tvarkyti? Ateiname į bažnyčią, geriausiu atveju padėkoti už patirtas malones, sėkmingus sandėrius, atgautą sveikatą ir dar daugelį dalykų, tačiau didžiąją dalį mūsų maldų užima prašymai, tiesiog reikalavimai padėti vienu ar kitu klausimu.

Mielieji, Jėzus paskelbė Dievo karalystę žemėje, o tai reiškia, kad Jis trokšta persmelkti visas mūsų gyvenimo sritis, trokšta būti „viskas visame kame“(1Kor15, 28). Šia prasme girdėtų Jėzaus žodžių radikalumas pilnai pateisinamas. Pasiryžimas sekti Jėzų neturi būti lengvabūdiškas. Pasiryžęs sekti Kristų turi elgtis panašiai kaip statybininkas, norintis statyti bokštą, pirmiau rūpestingai apskaičiuoti statybos išlaidas, arba kaip karalius, kuris prieš stodamas į kovą gerai pasveria savo karinę jėgą. Vadinasi kiekvienas, pasiryžęs ištikimai sekti Jėzų, turi gerai pamąstyti, kaip jis realizuos Dievo karalystės kūrimui gautąsias Dievo dovanas: gabumus, talentus, charizmą ir t.t. Kaip jis atsišauks, atsilieps Dievo Bažnyčios tarnystei, būdamas šeimos tėvu ar motina, auklėtoju, tarnautoju, politiku, valdžios žmogumi ar kitas žemiškąsias pareigas užimantis žmogus? Kai pasiryžtame atiduoti savo gyvenimą Viešpačiui Jėzui Kristui, kaip Gelbėtojui ir Išganytojui, įvyksta svarbiausias pasikeitimas, kuris reikalauja radikalaus pasikeitimo ir santykiuose su artimaisiais. Amen.