Mieli broliai ir seserys Kristuje, šios dienos Šv. Rašto liturgija paliečia santykius tarp žmogaus ir vienintelio Visagalio žemės Šeimininko Dievo, santykius tarp žmonių, jų požiūrį į žemiškąjį turtą, taip pat kviečia pamąstyti apie tai, kur leidžiame savo pinigus, įsigytus turtus ir ar mąstome apie savo ateitį.

Pirmajame skaitinyje pranašas Amosas bara turtinguosius Izraelio valdytojus, kurie engia varguolius, siekdami didesnio pelno. Amosas jiems sako: „Išklausykite tai jūs, kurie mindote beturtį ir žudote krašto vargšus!“(Am 8, 4). Jie su nekantrumu laukia šventadienio pabaigos, kad iš naujo galėtų tęsti pelningą verslą. Jiems šventės - tik tuščias laiko gaišimas. Amosas priekaištauja dėl nesąžiningo sukčiavimo prekiaujant, naudojant netinkamus matus bei svarsčius, kviečių nuobiras. Labiausiai dėl to nukenčia vargšai, kurie yra visiškai priklausomi nuo šeimininko, yra perkami - parduodami, neturi jokių teisių. Vienintelis jų užtarėjas Viešpats Dievas, kuris Izraelio užvaizdams pagrasina, jog nepamirš nė vieno jų pikto darbo.

Mielieji, ar šis skaitinys neprimena mums šių dienų nesąžiningus verslininkus, kurie nepripažįsta šventadienių, kuriems tik rūpi kaip padidinti savo turtus, savo galią, kaip nepaisant aplink bujojančio skurdo ir vargo sukurti sau patogų, malonumų kupiną gyvenimą. Taip ir norisi jų paklausti: „Brolau, ar nebijosi stoti Dievo akivaizdoje, kai Jis tave pašauks duoti apyskaitą už savo gyvenimą?“ Jis neklaus, kiek turtų sukrovei, pinigų sukaupei, namų pastatei, automobilių nusipirkai. Jis paklaus, kiek meilės, dėmesio, gailestingumo parodei beturčiui, vargo prispaustajam, nelaimės ištiktajam.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius laiške Timotiejui ragina melstis „už visus žmones, karalius ir visus valdovus“(1Tim 2, 1-2), kad ne tik patys galėtų ramiai ir saugiai gyventi, bet ir dėl to, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“(1Tim 2, 4). Apaštalas tvirtina, kad visiems per Jėzų Kristų yra dovanojamas išganymas. Dievo gelbstinti malonė negali padėti tik tiems, kurie atmeta Dievo meilę, nenori pripažinti, kad tik Jis vienintelis yra mūsų Gelbėtojas, mūsų Džiaugsmas ir mūsų Viltis. Taigi, mielieji, mes neturim piktintis, smerkti tų, kurie gyvena tik sau, kurie šiandien nenori pripažinti Dievo, kurie garbina Mamoną ir negalvoja apie pražūtingą kelią į nebūtį. Apaštalas kviečia melstis už juos, taip pelnysime ir sau malonę pas Dievą. Gražia Pauliaus ištarme baigiasi skaitinys: „Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos“(1Tim 2,8).

Kviečiu visus jus tokiai maldai už visus, ypač tuos, kurie apakinti turto nemato tikrojo kelio į išganymą. Trečiasis skaitinys iš Evangelijos pagal Luką, paviršutiniškai žvelgiant, atrodo keistai ir verčia stebėtis. Argi ne absurdiška – apsukrųjį, nesąžiningą prievaizdą Jėzus stato pavyzdžiu savo mokiniams, kaip išmintingai naudotis pinigais. Prievaizdas, sužinojęs, kad už nesąžiningą elgesį, jį ruošiasi šeimininkas atleisti, tarė sau: ‚Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda.‘(Lk 16, 3). Ir greitai sumojo, ką daryti, kad įsigytų draugų: pasikvietė šeimininko skolininkus ir sumažino jų skolas. Matomai prievaizdas užprašydavo daug didesnės sumos ir perteklių pasiimdavo sau. Taip šeimininkas nepatyrė nuostolio ir prievaizdas atlygino, ką neteisėtai buvo paėmęs, kartu įsigijo skolininkų palankumą sau. „Šio pasaulio vaikai apsukresni(...) negu pasaulio vaikai“ (Lk 16, 8), - girdamas prievaizdą pasakė šeimininkas. Jie supranta, kad padėtis ir valdžia yra galingi dalykai, galintys daryti tiek gera, tiek bloga. Kokią pamoką mes gavome iš gudraus prievaizdo? Manau, kad tai akivaizdu. Iš jo elgesio galime pasimokyti, kaip pasirūpinti savo ateitimi.

Nepamenu kur skaičiau vieno kunigo liudijimą. Kartą gatvėje į jį kreipėsi suvargusi senutė. „Pasigailėk manęs”, – gražia prancūzų kalba paprašė ji. „O, jūs kalbate prancūziškai?!” - nustebo kunigas. „Galiu ir angliškai”, - atsakė senutė. Kunigas ėmė domėtis, kas ji ir iš kur. Tuomet toji pavargusiu balsu pasakė: „Buvau graži, turtinga, visų gerbiama, gyvenau linksmai. Tik vieno nemokėjau – pasirūpinti savo ateitimi”.

Šį sekmadienį mintimis stabtelėkime prie savo, mums Dievo duoto, gyvenimo ir jei prievaizdas taip apsukriai rūpinasi savo padėtimi šiame gyvenime, tai ar mes neturėtume būti dar apsukresni stengdamiesi laimėti Viešpaties palankumą sau ir pasauliui? Paskutinis Evangelijos sakinys: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams (...). Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16,13) kviečia pažvelgti į savo širdį ir atsakyti į klausimą: „Kuris iš šių dviejų yra tikrasis mano šeimininkas?“ Kai šėtonas dykumoje gundė Jėzų, reikalaudamas sau dieviškos pagarbos, Jėzus jam atkirto: „Eik šalin šėtone! Juk parašyta: Viešpatį savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” Šiandien pirmąjį skaitinį palydėjo psalmės žodžiai: „Šlovė Viešpaties vardui dabar ir per amžius!(...) garbė jo aukštesnė už dangų”(Ps 113, 1-2). Štai tikrasis mūsų šeimininkas, kuriam privalome tarnauti ir niekam kitam! Amen.