Mieli broliai ir seserys Kristuje, šio sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai mus kviečia pamąstyti apie tai, kas laukia žmogaus, kai baigsis jo žemiškasis gyvenimas.

Pranašas Amosas įspėja tuos, kurie šiame gyvenime rūpinasi tik savimi, „guli dramblio kaulo lovose, dykaduoniauja savo guoliuose, valgo ėriukus(...) ir veršius (...) geria vyną taurėmis ir tepasi geriausiais aliejais (Am6, 4-6). Liūdną ateitį jiems pranašauja Amosas. Evangelistas Lukas labai konkrečiai parodo dviejų žmonių žemiškąjį gyvenimą ir jų pomirtinį likimą. Turtuolis „vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius“(Lk 16, 19-20). Ir štai vargšas Lozorius, ir turtuolis miršta. Tačiau, koks skirtingas likimas jų laukia. Ką tik girdėjome paties Kristaus palyginimo žodžius: „Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį”(Lk 16, 22). Gedulingoje dėkojimo giesmėje sakoma: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė”.

Mes nežinome dėl kokių priežasčių Lozorius atsidūrė tokioje apgailėtinoje padėtyje. Taip pat evangelistas nieko nerašo, ar Lozorius garbino Dievą ir su pasitikėjimu laukė žemiškojo gyvenimo pabaigos. Lukas teparašo, jog „jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis“( Lk 16, 21). Taigi elgeta žemiškajame gyvenime neturi nieko, išskyrus šunų užuojautą. Tačiau mes žinome jo vardą – Lozorius, o tai reiškia „Dievas gelbsti, siunčia pagalbą". Būtent vardas pasako, kad vienintelė paguoda Lozoriui buvo Dievas, tik pasitikėdamas Juo šis vargšas žmogus galėjo kantriai kęsti savo vargą. Štai kodėl Lozorius sulaukė Dievo malonės – atsidūrė Dangaus karalystėje. Tuo tarpu mes nesužinome turtuolio vardo, matomai jis nereikšmingas, panašiai kaip ir visas jo gyvenimas tuščias, nenaudingas, sukoncentruotas vien tik sau ir apie save. Tik „atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių“(Lk 16, 23) . Tačiau viskas per vėlu. Kad taip žemiškajame gyvenime būtų dažniau žvelgęs į šalia esančius, dažniau kėlęs akis į dangų! Dievo tada jam nereikėjo, jis nieko iš jo nesitikėjo, jis pats sau buvo Dievas. O ne, jis nebuvo prieš Dievą ir vargšus – jis buvo jiems tiesiog aklas, kaip aklas „Mozei ir pranašams“. Dabar atsidūręs pragaro kančiose, jis maldauja Abraomą pasigailėti, tačiau išgirsta griežtus žodžius: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes (...). Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė“(Lk 16, 25-26). Nesulaukęs sau pagalbos, turtuolis prašo dėl žemėje likusių brolių, kurie taip pat gyvena lėbaudami, rūpindamiesi tik savimi. Į tai Abraomas atsakė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“(Lk 16, 29). Štai kuo turime vadovautis – Dievo žodžiu, Kristaus Evangelija, kuri yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jei tau nieko nesako Dievo žodis, jei bandai jį pakeisti, pritaikyti sau, tai jokios vizijos, jokia galia negalės atverti akių ir taip gali likti aklas kaip turtuolis, nematantis šalia esančių.

Mielieji, neturėtume šio Jėzaus palyginimo suprasti klaidingai. Atrodytų, kad turtuolis patenka į pragarą vien todėl, kad turtingas, o Lozorius – į dangų, nes jis vargšas. Tarsi šie dalykai patys savaime lemia žmogaus likimą po mirties. Taip nėra. Pragaras prasideda nuo užsidarymo savyje, nuo buvimo savimi patenkintu. Turtuolis laimingai bei saugiai gyveno savo rūmuose, jis turėjo visko ir jam nerūpėjo, kas darosi už jo rūmų sienų. Kita vertus, kai turtuolis atsiduria pragare, paaiškėja, jog jis pažįsta Lozorių, nes prašo, kad Abraomas atsiųstų jį lupoms suvilgyti. Tačiau buvo abejingas jam, nepadėjo jam, nesidalijo su juo. Lozorius gi, sėdėdamas prie rūmų vartų troško ne vien maisto, neabejotinai jis bendravo su praeinančiais žmonėmis, buvo atviras pasauliui. Argi šiandien nesusiduriame su panašiomis situacijomis? Kaip dažnai būdami gausiai Dievo apdovanoti talentais, sveikata, pažintimis, gal netgi materialinėmis gėrybėmis, tačiau užsidarome savo kiaute ir nenorime matyti, kas darosi aplink. Tegul daro kiti, tvarko kiti, o aš geriausiu atveju pareikšiu kritiką, jei kas bus blogai. Šiandien daug vienišų, nelaimingų, nemokančių mylėti, nesugebančių priimti meilę, daugelį skiria neperžengiamos bedugnės.

Kartu su apaštalu Pauliumi kviečiu: „O tu, Dievo žmogau, bėk šalin nuo tų dalykų! Tu verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą“(1Tim 6, 11). Amen.