Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien toliau skaitome Mato Evangelijos Kalno pamokslą, kuris prasidėjo Jėzaus palaiminimais. Palaiminimai nurodo pašauktiesiems mokiniams gyvenimo kryptį, pagrindines nuostatas, kuriomis turi vadovautis Jėzaus sekėjai. Betarpiškai po palaiminimų Jėzus susirinkusiems Jo pasiklausyti pasako: „Jūs žemės druska (...). Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13-14).

Svarbu pastebėti, kad Jėzus žemės druska ir pasaulio šviesa pavadina ne tik savo mokinius, bet ir visus susirinkusius, nors tikroji druska ir tikroji pasaulio šviesa yra Jis pats. Išsiaiškinkime, ką reiškia ši Jėzaus ištarmė. Ką Jis nori pasakyti mums, 21-ojo amžiaus savo sekėjams? Jėzus nesako: „Būkite žemės druska“ arba „Jūs turite druskos“, arba „Jūs privalote būti druska“. Jis tiesiog tvirtina „Jūs esate žemės druska“. Taip sakydamas, Jėzus nori parodyti, kad Jo sekėjai, kaip ir druska yra didžiausia vertybė žemėje, be jų ji neišgyventų. Druska vertinga dėl dviejų dalykų: ji pagerina maisto skonį ir apsaugo nuo gedimo. Lygiai taip ir krikščionybė. Vos atsirado pirmieji krikščionys, įvyko dideli pokyčiai pasaulyje: panaikinta vergija, iškeliamas moters vaidmuo, buvo perkainuotos moralinės vertybės.

Tame pačiame Kalno pamoksle Jėzus kalba apie tai, jog Jis atėjo nepanaikinti Įstatymo ar Pranašų, bet įvykdyti. Tačiau Jis moko naujai pažvelgti į visa tai. Fariziejų ir Rašto aiškintojų veidmainystei, pasipūtimui, savęs išaukštinimui, daug žodžiavimui maldoje, turto siekimui, ir t.t., priešpastato atvirumą, nuoširdumą, nuolankumą, meilę artimui, ne žodžiais bet darbais liudyti tikėjimą. Verta perskaityti Mato Evangelijos penktąjį skyrių ir pasitikrinti, ar aš esu „žemės druska“; ar nesu praradęs Dievo skonio? Šiandien būti žemės druska, - tai dabartiniame bedvasiame gyvenime įprasminti paprastus tikrovės dalykus, kuriems gresia tapti bespalviais. Pažinkime visas šiuolaikinio ateizmo apraiškas, kurios visų pirma bando iš žmogaus atimti gebėjimą mąstyti, nuolat kartoja, jog gyvenimas yra beprasmis ir absurdiškas.

Būti žemės druska, vadinasi negalime būti veidmainiai, prisitaikantys prie pasaulio siūlomų blogybių. Pavyzdžiui, šiais laikais doroviškai smukusi visuomenė nenori girdėti apie atsakomybę, ištikimybę šeimoje, gyvybės šventumą. Dangstomasi tolerancija, nesikišimu į privatų gyvenimą, atsieit kaip galima nurodinėti subrendusiam, išsislavinusiam žmogui, kaip galima primesti jam gyvenimą pagal moralės dėsnius. Jei Bažnyčia pataikautų pasaulio įnoriams, prisitaikytų prie žmogui primetamos jo prigimčiai svetimos moralės, tai ji prasilenktų su Kristaus Evangelijos dvasia. Argi mes, Kristaus sekėjai, neprivalome būti žemės druska, kad apsaugotume žmoniją nuo moralinio gedimo?

Kaip druska gali apsaugoti maistą nuo gedimo, taip Kristaus mokinių bendruomenė apsaugo žmoniją nuo sugedimo. Kaip druska žemės gėrybes gali apsaugoti tik tol, kol išlieka sūri ir išlaiko savo apvalančias ir prieskonines savybes, taip ir krikščionys naudingi tol, kol lieka ištikimi misijai, kurią jiems paskyrė Kristus. Kaip druska gali netekti savo sūrumo ir gali liautis būti druska, taip ir krikščionių bendruomenė, kuri nebevykdo savo misijos, gali pražūti. Jėzaus Kristaus pašaukimas reiškia, kad mes arba esame žemės druska, arba mums gresia sunaikinimas.

Evangelijoje girdėjome ir kitą ištarmę: „Jūs pasaulio šviesa“ Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Aš pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Šiandien Jis nesako: „Jūs turite būti šviesa, kaip ir aš“ arba „Jūs turite šviesą, nes aš esu su jumis“. Jis tiesiog tvirtina: „Jūs pasaulio šviesa“, nes jau esame pašaukti, tai jau nebegalime slėptis. Šviesa turi savybę šviesi. Kaip negalima nuslėpti miesto, kuris stovi ant kalno, kaip degantis žiburys dedamas į žibintą, kad šviestų visiems, taip ir Kristaus sekėjų šviesa turi šviesti „žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jų darbus ir šlovintų Tėvą danguje“ (plg. Mt 5, 16).

Šiuos žodžius Jėzus pasakė ne tik savo pašauktiesiems mokiniams, paprastiesiems žvejams, bet ir miniai mažutėlių, ligonių, visokių negalių kamuojamiems, daugumoje beraščiams, didžiūnų atstumtiesiems, neturintiems jokios įtakos visuomenėje. Tarp jų tikrai nebuvo pamaldesnių už Rašto aiškintojus, fariziejus bei aukštuosius kunigus. Ši minia, net pašauktieji mokiniai tikrai nebuvo šviesa, bet jie leidosi, kad per juos šviestų ir spinduliuotų jų tikėjimas Jėzumi, kuris yra tikroji Senojo Testamento pranašų išpranašauta šviesa.

Pasaulį tegali apšviesti Dievo šviesa, tačiau Jėzus trokšta, kad ji šviestų per mus, įtikėjusius į Jo meilę ir gailestingumą. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Pats Dievas, kuris yra taręs: ,Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“ Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų ,bet iš Dievo“ ( 2 Kor 4, 6–7).

Mielieji, kad galėtume šviesti pasaulyje, Kristus per Krikštą pripildo mus Šventosios Dvasios aliejumi. Tik Šventoji Dvasia skatina daryti gerus darbus. Tik dėka Šventosios Dvasios žmogus vis labiau gyvena krikščionišką gyvenimą, todėl kiti juos matydami gali šlovinti Dievą. Kasdien paklauskite savęs: Ar mano gyvenimas dar turi druskos skonį? Ar aš esu tas, per kurį Šventoji Dvasia gali įžiebti ugnį mano širdyje, kuri šviestų pasauliui ir parodytų kitiems kelią į Jėzaus širdį, tikrąją šviesą? Prisikėlęs Kristus mokiniams tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Kitaip tariant, palikęs žemiškąjį pasaulį, savo misiją tęsti paliko savo sekėjams. Tad eikime, skelbkime , švieskime! Amen.