Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien toliau skaitome evangelisto Mato Kalno pamokslą. Jį pradėjome skaityti prieš porą savaičių Jėzaus palaiminimais, kurie tarsi nubrėžė krikščioniškojo gyvenimo gaires. Pereitą sekmadienį, sakydamas: „Jūs žemės druska. Jūs pasaulio šviesa“, Jėzus įpareigojo savo sekėjus imtis atsakomybės kovoje su blogiu pasaulyje, būti pasauliui šviesa, kuri visiems nušviestų kelius į Jo širdį. Šiandien išgirdome keturias antitezes tarp Mozės Įstatymo – „jūs esate girdėję...“ ir naujojo Jėzaus Įstatymo – „o aš jums sakau...“ Iš viso jų yra šešios, kitas dvi išgirsite kitą sekmadienį. Toks Jėzaus kalbėjimo būdas darė didelį įspūdį žmonėms.

Morkaus Evangelijoje skaitome: „Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai“ (Mk 1, 22). Kitaip ir būti negali, juk Jėzus yra Emanuelis – Dievas su mumis ir Jo žodis tolygus dieviškajam autoritetui, Dievui, kuris yra Įstatymo šaltinis. Sakydamas: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Nepanaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17), Jėzus nusako savo misiją žemėje. Jis atėjo ne panaikinti praeitį, ne išlaikyti ją tokią, kokia yra, bet senajai tradicijai suteikti naują gyvenimą, ją iki galo įgyvendinant. Jėzus yra tasai, kuris atėjo įvykdyti visos Biblijos – Dievo Žodžio mokslo. Būtent jame išsipildė visa, ko moko Šventasis Raštas - būti teisiais, teisingais, mylinčiais, atleidžiančiais, supratingais, gailestingais, pasiaukojančiais, ištikimais Dievui, Jo valiai.

Visi evangelistai pasakoja apie Jėzų, kuris nuolat yra tarp žmonių, juos moko, gydo sužeistus, išvaro demonus iš apsėstųjų, stebuklingai pamaitina išalkusią minią, prikelia iš numirusių. Mes matome Jį valgantį su nusidėjėliais, vargšais ir turtuoliais. Sutinkame nuliūdusį ir pavargusį, besidžiaugiantį ir pravirkusį, smerkiantį ir atleidžiantį. Pagaliau ant kryžiaus Jis įvykdė savo mokiniams paliktą įsakymą: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12-13). Evangelijose mes regime Jį kenčiantį, mirštantį ant kryžiaus, bet trečią dieną prisikėlusį ir po to dar 40 dienų mokė, drąsino, stiprino mokinius, ruošė juos misijai, sakydamas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16, 15-16).

Šiandien Jėzus eilinį kartą kalba savo mokiniams, o tai reiškia, kiekvienam iš mūsų. Jis kalba apie Įstatymo vykdymą, apie Dievo Žodžio ir Jo mokymo svarbą. Girdėjome: „Kas Įstatymus vykdys ir jų mokys kitus, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje“ (plg. Mt 5,19). Kitaip tariant, Jėzus kviečia nepažeisti Jo mokymo, vykdyti Jo valią ir kitiems padėti atrasti tikrąją tiesą. Atidžiau pažvelkime į išgirstas Jėzaus antitezes Mozės Įstatymams. Pirmasis jų - „Nežudyk!“. Jėzus gi sako, kad šito negana, reikia net nepykti ant savo brolio, nes už tai teks atsakyti teisme ir tai – rimta kliūtis kelyje į amžinąją laimę. Kristus kviečia mylėti vienas kitą, atlyginti geru ne tik už gera, bet susitaikyti su broliu, jei jis „turi šį tą prieš tave“ (Mt 5,23).

Jėzus kviečia ne tik neteisingai nesielgti, bet ir netrokšti to širdyje, vadinasi viską vertinti objektyviai, nepasiduoti pagundai smerkti, kaltinti. Visada elgtis išmintingai, vadovaujantis tikėjimu, viltimi ir meile. Kitas Mozės Įstatymas - „Nesvetimauk!“ Jėzus gi sako, kad „kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28). Ir jam artimas trečiasis Įstatymas - „Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą“ (Mt 5, 31). Jėzus kviečia ir jį viršyti, sakydamas, kad „kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, - jei ne ištvirkavimo atveju, - skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“ (Mt 5, 32).

Šitos Jėzaus pasakytos antitezės tarsi eina prieš srovę, trukdo nevaržomiems vyro ir moters santykiams. Šiandieninis žmogus nori gyventi laisvai, neįsipareigojant, be jokios atsakomybės šeimai, visuomenei. Manau, akivaizdu, kad toks gyvenimas yra nepilnavertis, neatneša tikro džiaugsmo nei čia žemėje, nei perspektyvoje - amžinybėje. Atidžiau pažvelkime į Jėzaus mokymą apie tiesos sakymą ir priesaiką. Apie priesaiką Senajame Testamente Įstatymo knygoje skaitome: „Kai padarai įžadą Viešpačiui, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes Viešpats, tavo Dievas, tikrai iš tavęs pareikalaus, ir tu užtrauksi kaltę“ (Įst23, 22) arba Skaičių knygoje skaitome: „Kai žmogus padaro įžadą Viešpačiui ar priesaika įsipareigoja įvykdyti pažadą, savo žodžio nelaužys. Jis įvykdys visa, kas išėjo iš jo burnos“ (Sk30, 3). Kaip pastebime kalbama tik apie priesaiką Dievui ir būtinybę ją vykdyti. Vadinasi galima daryti išvadą, jei prisieki ne Dievui, bet žmogui, tai jos ir nebūtina įvykdyti. Taip ir buvo. Žmogus prisiekdamas neištardavo Dievo vardo ir taip tapdavo laisvas, galėdavo netesėti ir už tai nebuvo baudžiamas. Tačiau Jėzus pakeitė šį mąstymą, nes viskas pasaulyje priklauso Dievui. Jėzus sako: „Iš vis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. (...) Verčiau jūs sakykite: ‚Taip‘, jei taip, ‚Ne‘, jei ne, o kas viršaus , tai iš piktojo“ (Mt 5, 34. 37). Taigi, mielieji, mes visus savo pažadus turime laikyti šventais ir įpareigojančiais, nes jie visi yra ištarti Dievo akivaizdoje. Jėzus gi mus moko, kad mes turime taip gyventi, kad mumis būtų pasitikima ir be jokios priesaikos.

Tačiau apaštalo Petro pavyzdys parodo, kad net nuoširdumo akimirka pasakyti žodžiai ne visada vykdomi. Kai Jėzus įspėjo mokinius apie Jo suėmimą ir apie jų pasipiktinimą Mokytoju, Petras karštai ir nuoširdžiai sušuko: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ (Mt 26, 35). Kaip žinia, dar tą pačią naktį Petras tris kartus išsižadėjo Jėzaus.

Šiandieniniame gyvenime pažadai dalijami ir į kairę ir į dešinę. Dėl jų įvykdymo visiškai nesirūpinama. Apie tai liudija rinkimai į Seimą, savivaldybes, į bet kurį postą. Kiek daug gražių pažadų išgirstame iš kandidatų! O kur jie dingsta vėliau? Tiesa, retkarčiais vienas kitas nubaudžiamas už klaidingą duomenų pateikimą, bet ne už pažadų nevykdymą. Pagaliau, stipriai nuvertėjęs yra ir duotas žodis, žengiant santuokos, net kunigystės ar vienuolystės keliu. Taigi, Jėzus kviečia mus siekti gyvenimo skaidrumo, nebijant susidurti su tiesos padariniais. Jis davė mums pavyzdį savo gyvenimu. Ryškiausias Jo tiesos sakymo momentas buvo, kai mirties akivaizdoje vyriausiam kunigui paklausus: „Ar tu esi Mesijas?“ (Mk 14, 61), Jėzus paprasčiausiai atsakė: „Taip, Aš Esu“. (Mk 14,62). Taip atsakydamas Jėzus pasirašė sau mirties nuosprendį.

Brangieji, Jėzus nesukūrė jokios naujos moralės ir nieko nepanaikino. Jis tik parodė, koks turi būti žmogiškųjų santykių idealas. Prašykime, kad Šventoji Dvasia padėtų mums būti ištikimais šiam idealui. Amen.