Kas laisvę kaip varpus į dangaus bokštus kelia - To niekas nepavergs. Tautos nenugalės, kuri į Dievą tiki ir aukotis gali, išlydžius laisvės varpą iš pačios širdies. (K. Genys)

Taip rašė mūsų tautos aktorius, laisvės šauklys, žinomas poetas Kęstutis Genys, kurio 20-sios mirties metinės buvo paminėtos ir mūsų bazilikoje.

Poetas tarsi patvirtino apaštalo Jokūbo žodžius: „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą (...), jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems (...). Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“ (Jok 1, 12–17). Iš tiesų mes galim džiaugtis ir sakyti, kad mūsų tauta yra palaiminta, nes jai teko patirti ne vieną stebuklą, padovanotą Dievo.

Laisvė – tai viena iš dovanų, kurią gauname iš Dievo. Laisvė yra kažkas daugiau, ko neįmanoma nusakyti žodžiais, tik išgyventi širdimi. Dievas sukūręs žmogų, palaimino juos, tardamas „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“(Pr 1, 28). Tuos pačius žodžiuos, pasakytus Nojui, išgirdome šiandien pirmajame skaitinyje. Taigi Dievas prisakė žmogui valdyti žemę, saugoti ją ir laisvai disponuoti jos gėrybėmis. Laisvė bei nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiama vertybė, ji aukštesnė už materialųjį gėrį.

Mūsų mažytei tautai teko gražus gamtos kampelis prie Baltijos jūros. Nors nesame turtingi nei nafta, nei aukso kasyklomis, tačiau daug teko nukentėti nuo svetimtaučių jungo, ypač nuo kaimyninės tiek carinės, tiek komunistinės Rusijos. Visiems užkariautojams mes buvome tarsi langas į kitus pasaulius. Tačiau Dievo valia ji atrasdavo savyje jėgų ir ryžto numesti vergystės pančius ir prisikelti naujam, laisvam gyvenimui. Mūsų tautos istorija turtinga svarbiomis, pasididžiavimo vertomis datomis, kovoje už laisvę. Kai kurios iš jų yra ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės.

Būtent tokia yra Vasario 16-oji – diena, labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. 1918 metais vasario 16-ąją Lietuvos taryba, vadovaujama Lietuvos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus, ryžosi pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tai buvo drąsus žingsnis, visi pasirašiusieji rizikavo savo asmenine laisve. Nuo šios dienos Lietuva buvo laikoma laisva ir nepriklausoma, nors dėl tikrosios laisvės, dėl tikrosios nepriklausomybės dar reikėjo pakovoti, paskelbtą laisvę dar reikėjo apginti nuo rusų, lenkų ir vokiečių. T

ačiau žingsnis buvo žengtas. Nušvitusi šviesa jau negalėjo užgęsti. Tikėjimas, vienybė ir viltis, kad Dievas neapleis padėjo išlikti ryžtingoje dvasioje. Vasario 16-ąją pasirašytą nepriklausomybės aktą Rusija turėjo pripažinti ir 1920 m. liepos 12 d. pasirašė su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Tauta tuo metu išgyveno dvasinį pakilimą, iš Lietuvos bažnyčių ir šventų vietų į dangų kilo rožinio ir dėkingumo maldų pynės. Kaip padėką Dievui už padovanotą laisvę kilo sumanymas pastatyti ir šią didingą Tautos šventovę. Tačiau ne ilgai lietuviams teko kvėpuoti laisvu Tėvynės oru.

Po dvidešimties metų, kai buvo sukurtos savos mokslo institucijos, sava kultūra, kai ekonomiškai Lietuva beveik pasivijo laisvuosius Vakarų kraštus, jai teko vėl rimtas išbandymas. Beveik 50 metų mūsų tauta vėl buvo okupuota tik ne carinės Rusijos, o sovietų. Daug nuožmiau negu Muravjovo – Koriko laikais Lietuva buvo rusinama, naikinami Lietuvos kultūros židiniai, ypač griaunamos arba paverčiamos sandėliais bažnyčios. Šiai bažnyčiai teko liūdna dalia – ji tapo gamybiniu pastatu, virš kurio aukščiausiame bokšte buvo lietuvių ir rusų kalbomis išrašyta: „Šlovė TSKP“. 1918 m. Vasario 16-osios aktas tapo pagrindu, kuris vienijo žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Dėl to ši data sovietų okupacinei valdžiai tapo pačia pavojingiausia ir daugiausia problemų keliančia, todėl šią dieną buvo draudžiami bet kokie suėjimai, susirinkimai. Tačiau kiekvieno doro lietuvio šeimoje ši data buvo minima. Taip tėvai ugdė savo vaikų širdyse meilę tėvynei.

Štai kodėl 1989 metais nedrąsiai nuskambėjus laisvės varpui į gatves išsiveržė minios žmonių, štai kodėl 1991 metais sausio 13-ąją beginkliai žmonės stojo ginti jau laisvu oru pradėjusią kvėpuoti Lietuvą. Šventasis Raštas moko, kad tautos laisvė, gerovė bei harmonija jos gyvenime priklauso nuo tautos tikėjimo ir moralės laipsnio. Todėl pirmiausia okupantai stengiasi išrauti tikėjimą, palaužti moralės šaknis, kad blogio pasaulis galėtų įsiviešpatauti iškreipdamas tikrąsias vertybes. Blogio pasaulis buvo geras paklusniems prisitaikėliams. Jiems po sovietų saule buvo šilta, saugu ir ramu.

Dar ir šiandien po 26 metų nepriklausomybės kai kurie su nostalgija prisimena anuos laikus. Nors mes esame laisvi, laisvai galime išpažinti tikėjimą, tačiau blogis niekada laisva valia neužleidžia savo pozicijų. Piktojo pasaulis ir jo tarnai daro viską, kad tik žmogus nerastų Dievo, nes tuomet daug lengviau įgyvendinti juodžiausius sumanymus. Visi juodojo biznio magnatai siekia pavergti žmogaus, ypač jaunimo sielą, apnuodyti ją svaigalais, troškimu laisvo sekso ir prievartos. Evangelijoje pagal Morkų Jėzus kartą mokinių paklausė: „Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis ir nematote; turite ausis ir negirdite?“(Mk 8, 17–18).

To paties Jis klausia ir mūsų! Jei mes nematysime vis labiau įsišaknijusio blogio, jei negirdėsime pavojų skelbiančių garsų, jei neatsigręšime į Dievą, tai labai greitai galime atsidurti ties praraja. Prisimindami anų dienų lietuvių tautos vienybę bei pasitikėjimą Dievu, junkimės ir šiandien vieningoje maldoje, prašydami malonės mūsų tautai. Tegul Jo šviesa nutiesia tikrosios laisvės kelią per nuodėmių ir klaidų tamsos labirintus. Amen.