Mieli broliai ir seserys Kristuje, šios dienos Šv. Rašto skaitiniai tęsia ankstesnių sekmadienių žmonių tarpusavio santykių temą. Pirmajame skaitinyje iš Kunigų knygos Mozė Viešpaties įpareigotas kreiptis į Izraelio bendriją žodžiais: „Būkite šventi, nes aš Viešpats, jūsų Dievas, esu Šventas“ (Kun. 19, 2) ir toliau išvardijami įsakai, kuriais turi vadovautis žydai bendrystėje vieni su kitais. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams tvirtina : „Jūs esate Dievo šventovė ir , jumyse gyvena Dievo Dvasia“ (1Kor 3, 16). O jei taip „tegul niekas savęs neapgaudinėja (...) niekas tenesi džiaugia žmonėmis (...) Viskas yra jūsų , bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ ( 1Kor , 18.21.23).

Kitaip tariant, santykiai tarp žmonių turi būti grindžiami Dievo išminties pagrindu, pasitikint tik Jo valia. Evangelistas Matas pateikia paskutiniąsias antitezes Įstatymui, kurį Viešpats padiktavo Mozei. Apie tai galite pasiskaityti Išėjimo knygos 21-ajame skyriuje arba Kunigų knygos 24 -ame skyriuje. Ten randame nuostatas “akis už akį“, „dantis už dantį“, „kokią žaizdą jis padarė artimui, tokia ir jam bus padaryta“ ir kitos. Kitaip tariant, buvo numatytas Atpildo Įstatymas tam, kad būtų sudrausminta savivalė, aklas ir nežabotas kerštas. Jėzaus laikais dar galiojo šis Įstatymas, tačiau jį galima buvo pakeisti pinigine kompensacija. Pavyzdžiui, už akį – viena mina, už ausį arba dantį – pusė minos, už sudavimą į skruostą – 10 šekelių sidabro ir t.t.

Jėzaus mokymas nemokėti piktu už piktą buvo visiškai naujas posūkis teisingumo istorijoje. Jo mokymas – nesipriešinti piktam žmogui, jei kas užgauna per dešinį skruostą, atsukti kitą, mylėti savo priešus ir melstis už savo persekiotojus – net tikinčiam žmogui sunkiai suprantamas ir įvykdomas. Juk ir krikščionis kartais pykčio pagautas suduoda artimui per žandą, net krikščionis kartais bylinėjasi dėl įvairių dalykų. Net apaštalai ginčijosi, kas iš jų didžiausias, o Jokūbas ir Jonas Kristaus prašė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje“ (Mk 10,37). „Tai išgirdę, dešimtys supyko ant Jokūbo ir Jono“ (Mk 10,41).

Suprantama, ne viską, kas parašyta Evangelijoje reikia suprasti pažodžiui. Jėzaus antitezės nereiškia, kad reikia pataikauti blogiui, nuolaidžiauti skriaudėjui. Prisiminkime, kaip teismo metu pas Aną ir Kajafą vienas iš tarnų smogė Jėzui per veidą. Jis neatsuko kito skruosto, tik ramiai pasakė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, - kam mane muši?“ (Jn 18, 23). Jėzus moko į smurtą neatsakyti smurtu, bet pyktį nugalėti romumu. Aišku mūsų žmogiškasis ribotumas dažnai neleidžia išlaikyti romumą, tačiau visada turime pasikliauti Kristumi, kuris ant kryžiaus atleido net tiems, kurie Jį kankino ir žudė. Mes gerai žinome ant kryžiaus ištartus Jo žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Vėliau panašius žodžius ištars pirmasis kankinys dėl Jėzaus vardo šv. Steponas. Pripažinkime, kad šiandieniame technologijų pasaulyje ypač sunku gyventi vadovaujantis Kristaus mokymu. Socialiniai tinklai internete , feisbukas, skaipas, internetiniai žaidimai stengiasi paveržti artimą, draugišką bendrystės ryšį tarp žmonių, iškreipia santykius tarp jų. Net vaikai nebežaidžia kiemuose, nebesigirdi jų linksmų, nerūpestingų balsų – dauguma jų paskendę išmaniuose telefonuose arba internete. Taip išauga individualistai, nesugebantys dalintis, užjausti, atleisti.

Metams bėgant jie pasijunta vieniši, nelaimingi, niekam nereikalingi. Šventas Kryžiaus Jonas yra pasakęs: „Net, jei gali vienas nugriūti, kodėl manai, kad vienas gali atsikelti. Dviese gali daugiau nuveikti“. Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje gyvena šalia vienas kito ir nepaisant nieko, vienokiu ar kitokiu būdu yra susietas tam tikrasis santykiais, kurie arba suvienija, arba atskiria, dažnai tampama net priešais. Reikia pripažinti, kad šiame technokratiniame pasaulyje ypač sunku atleisti, susitaikyti su įžeidėju, taip vadinamu priešu. Pažįstu ne vieną, kurie metų metus nesikalba, nebendrauja, nors anksčiau buvo geri draugai. Tai vis dažniau pastebime net šeimoje, artimųjų giminaičių tarpe.

Mes, krikščionys, gyvename tarsi dvejose gyvenimo ir veiklos sferose: pasaulyje ir ten, kur egzistuoja Kristaus mokymas - Bažnyčioje ir krikščioniškoje šeimoje. Daugelyje vietų Kristus kalbėdamas apie situaciją pasaulyje, priduria: „tarp jūsų to nebus“ (Mt 20, 26) arba „tarp jūsų yra ne taip“ (Mk 10,43). Šiandien Evangelijoje išgirdome Jo kvietimą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Jis moko laikytis tokio nusistatymo, kaip ir dangiškasis Tėvas, juk: „Jis leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5,45).

Mielieji, Evangelija kviečia naujai pažvelgti į santykį su šalia esančiu. Kiekvienas žmogus mums yra dovana, kuri dažnai būna sunki, netgi žeidžianti, tačiau verta pripažinimo. Tik taip žvelgiant į kiekvieną šalia esantį, žmogų, įmanoma priešų meilė. Mes, krikščionys, turime tvirtą pagrindą, stiprią atramą – Jėzų Kristų, kuris stiprina ,suteikia jėgų nugalėti pyktį, kylančią pagundą keršyti. Tegul visada mūsų pareiga bus – pasimelsti ir bent tyliai širdyje paprašyti , kad Jis laimintų mūsų priešus. Amen.