Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiuo sekmadieniu įžengiame į antrąją gavėnios savaitę. Mes kviečiami nesustoti, keliauti toliau kartu su Jėzumi ir apaštalais. Pirmajame skaitinyje iš Senojo Testamento Viešpats Abramui tarė: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvų namų“ (Pr 12, 1). Taigi išgirdome paraginimą - leistis Dievo vedimui, už tai jis apiberia Abramą palaiminimais: „palaiminu tave“ ,(...) „tu būsi palaimintas“, (...) „laiminsiu tave laiminančius“, „visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“(Per 12, 2-3). Keturi palaiminimai vos dvejuose sakiniuose‚ ir „Abramas iškeliavo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4).

Abramas nuolankiai pakluso, neprieštaraudamas, pasitikėdamas Dievo pažadu, nesiderėdamas viską paliko ir iškeliavo. Gavėnios laikas taip pat mus kviečia paklusti Dievo kvietimui dažniau palikti kasdieninius rūpesčius, pasinerti į rekolekcijų tylą, suklupti prie Švč. Sakramento ir patirti Jėzaus artumą, Jo gydančią sielos galią. Šis kelias, kuriuo esame kviečiami žengti, yra mūsų išganymo kelias. Juo einant patirsime Dievo gydomąją galią ir nusiraminimą.

Antrajame skaitinyje ankstyvosios Bažnyčios autoritetas apaštalas Paulius būsimąjį įpėdinį Timotiejų ragina kentėti „Evangelijos labui jėga Dievo, kuris mus išgelbėjo bei pašaukė į šventąjį pašaukimą, neatsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone“ ( 2Tim1, 8-9). Taigi, kad mūsų kelionė būtų sėkminga, prašykime Dievo malonės laiminti, suteikti jėgų atsisakyti savo apgaulingų iliuzijų, jog viską galiu pats. Gyventi Evangelijos dvasioje, skelbti ją kitiems galime tik Dievo iniciatyva, tik dėka Jo malonės, kurios nuolat turime prašyti. Evangelistas Matas mus kartu su Jėzumi ir apaštalais Petru, Jokūbu bei jo broliu Jonu užveda ant kalno, kad atgaivintų mūsų tikėjimą prieš sunkią ir skausmingą kelionę į Golgotos kalną. Evangelistas Matas dažnai vaizduoja Jėzų ant kalno.

Pirmąjį gavėnios sekmadienį vieną iš gundymų Jėzus patyrė ant labai aukšto kalno, kur Jį buvo paėmęs velnias (žr. Mt 4, 8). Nuo kalno išgirdome Jėzaus palaiminimus. Jėzus dažnai pasišalina melstis ant kalno. Paskutiniąją naktį prieš suėmimą Jėzaus praleidžia ant Alyvų kalno, kur žmogiškojo silpnumo pagautas meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39). Šiandien skaitome Jėzaus Atsimainymo sceną taip pat ant aukšto kalno, Bažnyčios tradicijoje tapatinamu su Taboro kalnu. Čia Jėzus trijų mokinių akivaizdoje persikeitė, atskleisdamas savo tikrąjį dieviškąjį pavidalą, kurį dengė žmogiškasis. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Atsimainymas įvyko po to, kai Petras išpažino Jėzaus dievystę ir tuomet „Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21).

Be to, Jėzus mokinius įspėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Atsimainęs ir nušvitęs nežemiška šviesa, Jėzus mums atskleidžia kančios vertę ir prasmę, tai padrąsinimas mums nešti savo gyvenimo kryžių. Drauge su Jėzumi „pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo“ (Mt 17, 3). Jų pasirodymas, kaip Įstatymo ir Pranašų atstovų, yra aliuzija į tai, kad Jėzuje įvykdomas Įstatymas ir išsipildo Pranašai. Kalno pamoksle Jėzus aiškiai pasakė: „Nemanykite, jog aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17).

Mozė ir Elijas ant Sinajaus kalno gavo Dievo apreiškimą, dabar jie kalbasi su tuo, kuris pats, savo asmeniu yra Dievo apreiškimas. Šiame įvykyje apaštalai atpažino, jog Jėzus yra lauktasis Mesijas. Jiems norisi likti šioje palaimintoje būsenoje. Kaip visada uolusis Petras sušunka: „Viešpatie, gera mums čia būti! (Mt 17, 4). Jis siūlosi pastatyti tris palapines, bet Jėzus neleidžia įsikurti, sustoti vietoje. Dar Petrui tebekalbant „skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo!“ (Mt 17, 5). Mato Evangelijoje antrą kartą girdime šį balsą iš dangaus. Pirmą kartą išgirdome, kai pakrikštytas Jėzus išbrido iš vandens. Tuomet jam atsivėrė dangus ir Dievo Dvasia it balandis nusileido ant Jo (plg. Mt 3, 16). Lygiai taip, kaip ant Taboro kalno tais pačiais žodžiais tada pasigirdo balsas iš dangaus.

Tik dabar išgirdome dar paraginimą: „Klausykite jo!“ Jėzaus reikia klausyti, nes Jis yra Dievo Žodis (Jn 1, 14), mylimasis Dievo Sūnus. Visi kiti pranašai, netgi tokie garbingi kaip Mozė ir Elijas, yra tik Jėzaus šešėliai užtekėjus saulei. Išgirdę balsą iš dangaus, mokiniai buvo labai išsigandę, parpuolė kniūbsti, bet priėjęs Jėzus, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ (Mt 17, 5). Kai pakėlė akis, mokiniai pamatė tik vieną Jėzų, abu Pranašai buvo paslėpti debesyje. Jie dingo tarsi šešėliai. Jėzaus prisilietimas sustiprina, atgaivina, suteikia jėgų vėl leistis žemyn nuo kalno į triukšmingą, kupiną vargo ir skausmo kasdienybę. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus mokiniams įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (Mt 17, 9).

Jėzus nuolat prieš akis turėjo savo būsimąją kančią ir mirtį. Jis toliau žengia kančios keliu, tačiau Jo atsimainymo vaizdas išlieka mokinių širdyse. Matę Jėzaus Kristaus Atsimainymą, vėliau po Jo prisikėlimo, mokiniai tampa liudininkais, kaip atsimaino tas, kuris priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7).

Apaštalo Pauliaus laiškuose skaitome apie Jėzaus sekėjų pasikeitimą: jie atmainomi per gyvą tikėjimą ir tampa naujais asmenimis, dovanai priimdami Dievo šlovę. Taigi, atsimaino ne tik Jėzus, bet ir Jo sekėjai. Mielieji, tebūna mums gavėnios kelias - tai kopimas į Taboro kalną. Kam teko pėsčiomis kopti į bet kurį kalną, netgi ne į labai aukštą, pavyzdžiui į Gedimino, patyrėte, kad tai nėra lengva. Mūsų kopimą telydi rūpestingas sekmadienių šventimas, Švč. Sakramento adoracija, dalyvavimas rekolekcijose, nuoširdi malda, atgaila, pasninkas ir gailestingųjų darbų darymas, kad Velykų sekmadienį būtume kalno viršūnėje kartu su prisikėlusiu Viešpačiu. Amen.