Mieli broliai ir seserys Kristuje, šį trečią gavėnios sekmadienį liturginiai skaitiniai kreipia mintis į vandenį, gyvybiškai svarbų žmogaus organizmo funkcionavimui palaikyti. Pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos girdėjome: „Tauta ištroško vandens ir niurnėjo ant Mozės“ (iš 17, 3). Jie priekaištavo Mozei: „Kurių gi galų čia mus atvedei iš Egipto? Ar tam, kad troškuliu numarintumei mus, mūsų vaikus ir gyvulius?“ (Iš 17, 3). Mozė šaukėsi Dievo ne tik dėl vandens, bet ir bijodamas, kad tauta neužmuštų jo akmenimis.

Tai gerai pažįstamas jausmas. Juk stokojant gyvybiškai svarbaus maisto, ypač vandens, ne tik gali pakelti ranką prieš artimą, bet netgi suabejoti Dievo buvimu. „Yra Viešpats su mumis, ar nėra?“ (Iš 17, 7), - barėsi izraelitai. Aišku Viešpats išklausė Mozės susirūpinusį šauksmą ir patenkino tautos troškimą – atsigaivinti vandeniu. Nors iš uolos srūvantis vanduo numalšino fizinį troškulį, jis simbolizuoja išganingąjį Dievo buvimą. Dievas visada yra su žmonėmis, Jis yra Uola, iš kurios trykšta gyvasis vanduo. Vanduo ne tik atgaivina, bet ir valo. Prisiminkime karštą vasarą, kai ilgą laiką nebūna lietaus. Pakelių augmenija papilkėja nuo dulkių. Viskas pilka – medžiai, žolė, gėlės. Bet štai gausiai palyja ir viskas atgyja, nušvinta, sužaliuoja, sužydi. Pranašo Ezekielio lūpomis Viešpats ištremtai Izraelio tautai į Babiloną kalba: „Atimsiu jus iš tautų, surinksiu iš visų kraštų ir parvesiu į jūsų žemę. Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai“(Ez36, 24-25), o pranašo Izaijo knygoje Dievas kviečia: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateina ir tie, kurie pinigų neturi! (...). Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti! Tepalieka nedorėlis kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! (Iz55. 1.6-7).

Visi, net nusidėjėliai kviečiami atsigaivinti, ne tik numarinti troškulį, apsivalyti ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus – pamesti nedorėlio kelią. Vanduo ne tik svarbus gyvybei, švarai palaikyti, bet užima itin reikšmingą vietą religiniame gyvenime. Vandeniu esame pakrištijami, kiekvieną kartą atėję į bažnyčią vandeniu ir kryžiaus ženklu palaiminame save, sekmadienį prieš Sumos Mišias kunigas tikinčiuosius šlaksto vandeniu, juo šventinami namai, dievocionalijos.

Šv. Mišių metu vanduo pilamas į aukojamą vyną, vandeniu Mišias aukojantis kunigas nusiplauna rankas. Šiandien ir likusius du gavėnios sekmadienius skaitysime Jono Evangeliją. Visi trys skaitiniai: apie moterį samarietę, apie neregį nuo gimimo ir Lozoriaus prikėlimą iš numirusių nukreipti į vieną tikslą, - tai keliai į tikėjimą Jėzumi. Šiandien išgirdome pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su samariete prie Jokūbo šulinio. Judėjos žydai samariečius niekino, laikė juos „nešvariais“ ir jų nekentė. Žydai negalėjo nei gerti, nei valgyti iš indo, prie kurio buvo prisilietęs samarietis.

Jėzus daugelyje vietų parodo, kad Jam visiškai nesvarbi žmogaus kilmė, jo užimamos pareigos. Jam artimas yra kiekvienas, kuris parodo gailestingumą. Šiandien girdėtame įvykyje Jėzus galbūt sąmoningai užsuko į žydų atstumtąjį miestą – Samariją. Būdamas Dievas, Jis greičiausiai žinojo, kad prie šulinio ateis nusidėjėlė, per kurios atsivertimą miesto gyventojai patirs Dievo malonę. Pavargęs ir ištroškęs, Jėzus pirmas užkalbina moterį, kuri jausdamasi bendruomenės atstumta, per patį kaitriausią dienos metą – vidurdienį atėjo prie šulinio. Tokiu metu ji tikėjosi nieko čia nesutikti, juolab ji nesitikėjo sutikti ištroškusį žydą. Į Jėzaus prašymą: „Duok man gerti“ (Jn 4,7), ji nedraugiškai ištarė: „Kaip gi tu būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Jn 4, 9). Nepaisant išankstinės neigiamos nuostatos, Jėzaus ramus, draugiškas, netgi pagarbus kalbėjimas moterį suglumino, sukėlė sumaištį jos širdyje. Jėzaus žodžiai: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‚Duok man gerti‘, - rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs! (...) kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius“ (Jn 4 4, 10. 14), privertė moterį sušukti: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau!“ (Jn 4, 15). Pagaliau Jėzui atvėrus jos sielos žaizdas, privertė moterį pripažinti Jį esant Mesiju. Įtikėjusi, moteris pamiršo nesantaiką su bendruomenės nariais, įgavusi drąsos, nuskubėjo į miestą ir paskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?! (Jn 4, 29). Jos liudijimas buvo toks tikras, įkvepiantis, kad „žmonės iš miesto ėjo pas jį“(Jn 4, 30).

Moters liudijimas įtikino kitus ateiti pas Jėzų, kaip girdėjome: „daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo“ (Jn 4, 39), tačiau „dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų“ (Jn4, 41). Taigi, tikrasis Jėzaus kaip Išganytojo atpažinimas įvyko tik asmeniškai sutikus Jį, išgirdus Jo Žodį. Moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4. 42).

Mielieji, koks nuostabus evangelisto Jono vedimas į Jėzaus slėpinį. Pirmiausia, jis pristato saulės nuvargintą, troškulio iškankintą svetimšalį; vėliau pristato žydą, priklausantį aukštesniam, negu samariečiai sluoksniui, bet nuoširdžiai bendraujantį su nusidėjėle; toliau – kaip pranašą, skaitantį širdies paslaptis; dar toliau – kaip Mesiją, kuris paskelbė apie Dievo garbinimą dvasia ir tiesa; galiausiai –kaip pasaulio Išganytoją, gyvojo vandens dalytoją. Taip žingsnis po žingsnio atpažįstamas Jėzaus Kristaus asmuo, gimsta tikėjimas ir troškimas vandens, „trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiuo šventu gavėnios metu įsižiūrėkite į save, įsiklausykite, išgirskite, ką šiandien Viešpats byloja: „tegul jūsų širdys nebūna storžievės“ (Ps95, 7-8). Pavargę nuo gyvenimo šurmulio, ištroškę ramybės ir sielos atgaivos, nepraeikite pro vandens versmes, kurias yra paruošęs Viešpats, kad atsigaivinę, džiaugsmingai švęstumėt Viešpaties Prisikėlimo rytą. Amen.