![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
IV Velykų sekmadienis, (Jn 10,1-10)(2017-05-07)Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija Mieli broliai ir seserys, šios dienos Evangelijos skaitinys yra iš Jono Evangelijos „Gerojo Ganytojo“ skyriaus. Jėzus kalbėjo palyginimais, kuriuose atsispindėjo įprastas gyvenimas, tačiau kur kas labiau pranokstantis tikrovę. iš tiesų nors avių ganytojo pareiga yra ginti kaimenę į ganyklą ir sergėti ją nuo pavojų, tačiau vargu ar piemuo kiekvieną avį vadino vardu, jei bandoje jų buvo šimtai, juolab neįtikėtina, kad piemuo atiduotų gyvybę už savo avis. Ganytojo įvaizdį sutinkame ir Senajame Testamente. Pavyzdžiui, Ezekielio knygoje skaitome Viešpaties žodžius tautos vadovams: „Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganiusieji save pačius! Argi ne ganytojų pareiga – ganyti kaimenę?“ (Ez 34, 3). Viešpats priekaištauja tautos vadams ir jiems sako: „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu (...) ganysiu jas teisingumu!“ (Ez 34, 15-16). Jėzus, sakydamas palyginimą, taip pat turi omeny žydų tautą, kuri negauna tinkamo rūpesčio iš savo religinių vadų. Tauta tarsi įsprausta, įrėminta įstatymų gausybėje, ji jaučiasi tarsi garde ir trokšta išlaisvinimo, apie kurį kalbėjo pranašai. Pranašo Jeremijo knygoje skaitome apie tai, kad Viešpats ne tik pats surinks savo kaimenės likutį iš visų kraštų (...) ir gražins į jų ganyklą“ (Jer 23, 3), bet ir „paskirs jiems ganytojus, kurie juos ganys“ (plg. Jer23, 4) „ ateina metas, kai užauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu“ (Jer 23, 5), - rašo Jeremijas. Pranašas Izaijas taip pat skelbė: ‚Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą (...). Jis neš tikrą teisingumą“ (Iz 42, 1. 3). Jėzuje išsipildo visi Gerojo Ganytojo bruožai, tai Jis - išrinktasis tarnas, Dievo paskirtasis teisingasis ganytojas. Du kartus - per Jėzaus krikštą ir per Jo Atsimainymą nuskambėjo iš Dangaus balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo !“ (Mt 17,5).Jėzus yra tas, kuriuo pasitiki tauta, kuris išlaisvina iš varžančių įstatymų, parodo laisvės kelią iš mirties į gyvenimą. Svarbiausioji misija, kurią Jis gavo iš Tėvo – vesti žmones iš šio gyvenimo į dangiškąją Tėvo karalystę. Jėzus ne tik sako: „Aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), bet ir skelbiasi: „Aš esu vartai“ (Jn 10,9) Senajame Testamente „vartai“ nurodo erdvę, į kurią įžengiama. Pavyzdžiui, miesto vartai nurodo patį miestą, o šventyklos vartai – pačią šventyklą. Tuo tarpu Evangelijos vartai pažymi perėjimo vietą – iš žemiškojo gyvenimo į Dievo karalystę. Jėzus pats perėjo pro išganymo vartus ir tapo kitiems vartais, vedančiais į išganymą. Evangelijoje girdėjome: „ Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jie įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9). „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10), - tvirtina Jėzus. Ir mes tikime, kad jei nuolat eisime per vartus, kuriais yra Jėzus Kristus, pasieksime išganymą. Gerasis Ganytojas neapsiriboja rūpesčiu avimis žemiškoje ganykloje, bet veda į gėrį - į Dangaus karalystę. Jis netgi pasiruošęs kentėti dėl jų. Apaštalas Petras Pirmajame laiške rašo: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms gyventume teisumui“, ir toliau jis tvirtina: „Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (1Pt 2, 24-25). Mielieji, ketvirtasis Velykų sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu, todėl visi mes esame kviečiami melstis už pašaukimus į kunigystę ir vienuolijas. Juk Kristus veda savo kaimenę, savo Bažnyčią pasinaudodamas kunigais – dvasiniais ganytojais. Mes pažįstame daug gerų ganytojų, kurie galėtų būti pavyzdžiu ne tik dvasiškiams, bet ir visiems tikintiesiems. Tokiu geru ganytoju buvo mūsų amžininkas šventasis popiežius Jonas Paulius II, jo pėdomis seka dabartinis popiežius Pranciškus. Ypač mums brangūs Lietuvos vyskupai kankiniai, tai vyskupai V. Borisevičius ir P. Ramanauskas, arkivyskupai M. Rainys ir T. Matulionis, pastarasis jau paskelbtas palaimintuoju. Vos antrasis pasaulinis karas įžengė į Lietuvos žemę, bolševikai ėmėsi žiaurių priemonių ne tik prieš taikius gyventojus, bet pirmiausia prieš dvasininkiją. Jau 1941 m. buvo žiauriai nužudyta 20 kunigų. Nuo 1941m. iki 1956 m. buvo nukankinta 58 kunigai, 2 diakonai, 1 seminaristas, 3 vienuoliai ir minėti 4 vyskupai. Vėliau buvo susidorota su daugeliu mums gerai žinomais kunigais, jų tarpe 1981 m. su kun. B. Laurinavičiumi, 1986 m. su kun. J. Zdebskiu. Taigi, mes turime į ką lygiuotis, mokytis ištikimybės Kristui, Bažnyčiai. Melskimės ne tik už tuos, kurie patyrė kankinystę, kurie žinomi ar mažiau žinomi iškeliavo į amžinybę, melskimės ir už esamus ganytojus, nes šėtonas ypatingu būdu atakuoja tuos, kurie yra arti Dievo. Turime melstis už savo kunigus, kad jie sugebėtų laimėti kovą su blogiu, kad jų troškimai ir motyvacija visada būtų Dieve. Šiais metais Gerojo Ganytojo iškilmė sutapo su brangiausia žmogaus gyvenimo švente – Motinos diena. Mama – vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenime asmenų, per kurį ateiname į šį pasaulį, su kuriuo pirmiausia susitinkame vos gimę. Šią dieną galima minėti daugeliu skirtingų būdų, kiekviena šeima pagal savo išgales, tradicijas, tačiau esmė visada turi išlikti ta pati : pagerbti moterį, dovanojusią naują gyvybę, kuri rūpinasi ja, išmoko žengti doro gyvenimo keliu. Man patiko JAV Motinos dienos šventimo pradininkės Annos Jarvis mintis, kad šios dienos simboliu turėtų būti baltasis gvazdikas. Jos mintis yra tokia: „Gvazdiko baltumas simbolizuoja tiesą, tyrumą ir begalinį motinos meilės dosnumą; jo kvapas – jos atminimą ir maldas. Gvazdikas nemeta žiedlapių, tačiau, kai miršta, priglaudžia juos prie savo širdies, taip kaip motinos prie savo širdies priglaudžia vaikus, ir motinos meilė niekada nemiršta.“ Mūsų mamos – tai gerosios ganytojos, kurių rūpestį vaikai jaučia nuo gimimo dienos iki gilios senatvės. Kiek daug motinų vardan savo vaikų paaukojo karjerą, darbą, laisvalaikį, nes jų mažylis gimė neįgalus, jam reikia rūpestingų rankų, širdies šilumos ir meilės. Liūdna pripažinti ir tai, kad šiandien Lietuvoje didžiausias skaudulys – vaikų namai, kur glaudžiasi nemylimi, gimdytojų palikti vaikai. Kartu džiugina tai, kad nuo balandžio mėn. mūsų dekanate prasidėjo akcija: „Suraskime našlaičiams, beglobiams vaikams naujus tėvus“. Tai labai graži iniciatyva, kviečiu jaunas šeimas pamąstyti apie tai. Mielieji, ganymas – tai rūpinimasis silpnaisiais, stokojančiais, tai buvimas šalia, tai meilė ir palaikymas. Svarbiausia padėti žmonėms įgyvendinti savo pašaukimą, kuriam yra jį pašaukęs Dievas. Amen. |
|||||||||
|