2008-04-07

 Homilija Kauno kunigų seminarijos auklėtiniams ir šeimoms 

Mielieji, šiandien susirinkome drauge pamąstyti apie kilnų pašaukimą kunigystei, apie kunigo įsipareigojimus Dievui ir atsakomybę už jam pavestus bendruomenės narius.

Švento Rašto pirmasis skaitinys priminė Kristaus Evangelijos skelbėją ir pirmąjį kankinį Šventąjį Steponą. Jis nebuvo pirmųjų apaštalų tarpe, nevadovavo Bažnyčiai, bet buvo „pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų“ (Apd 6,8). „Suimtas ir tardomas, smarkiai priešininkams įniršus, Stepono tikėjimas nesusvyravo, o jo veidas spindėjo kaip angelo“ (Apd 6,15). Nesugebėję „atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo (Apd 6,10), vyresnieji, papirko keltą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujantį prieš Mozę ir Dievą“ (…). Taip jie sukurstė tautą, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus“ (Apd 6-11,12) prieš Steponą.
Mielieji, daug vandens nutekėjo nuo tų laikų, bet mažai kas pasikeitė žmonių santykiuose. Kaip ir ankstyvosios Bažnyčios laikais, taip ir šiandien, kiekvienas, kuris drąsiai skelbia Evangeliją, vadovaujasi ja gyvenime, patiria priešininkų puolimą ir persekiojimą. Atvirą puolimą Bažnyčia patyrė sovietų laikais. Šiandien šis puolimas yra daug rafinuotesnis, labiau užslėptas. Tai pajuntame ypač tada, kai Bažnyčia atvirai pasisako už žmogaus gyvybės šventumą, prieš abortus, už tvirtą krikščionišką šeimą, prieš iškreiptą sampratą apie vienos lyties bendrą gyvenimą poroje ir kitas žmogaus orumą bei prigimtį žeminančias apraiškas. Tuomet spaudoje, per televiziją pasirodo negatyvūs straipsniai, laidos prieš kunigus, Bažnyčią. Išpučiamas bet koks menkiausias kunigo prasižengimas.

Ar ne todėl pastaruoju metu ženkliai sumažėjo pašaukimų į kunigystę skaičius? Daugelyje šeimų vyksta savotiška drama, kai sūnus pasisako norįs tapti kunigu. Žinau ne vieną atvejį, kai tėvai neleidžia savo sūnui patarnauti šv. Mišioms, nes bijo, kad jis taps kunigu. Žinau ir tokių atvejų, kai sūnus jau įstojęs į Kunigų seminariją, o tėvai nuolat atkalbinėja, išnaudoja kiekvieną progą, parodydami koks sunkus, nedėkingas kunigo gyvenimas. Ar nepamąstome, mieli tėveliai, kad tokiu būdu nusikalstame Dievui, Jo planui ir sūnus stumiamas į pražūtį.
Būti kunigu nelengva. Juk pats Kristus pašaukęs pirmuosius apaštalus, nežadėjo jiems jokių lengvatų, priešingai Jis sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16,24). Tačiau Jis pažadėjo visiems Jo pašauktiems ir Jį mylintiems savo Tėvo meilę: „Kas mane myli, tą mylės ir mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14,21).
Didelis džiaugsmas jaustis Dievo mylimam, pašauktam Jo tarnystei. Tačiau būna akimirkų, kai Jėzaus artumas, Jo žodis, Jo kvietimas: „Sek paskui mane“ (Mk 2,14) pradeda mus gąsdinti.
Kalbu ne apie tą baimę, kai pasijunti menkas ir nuodėmingas lyginant su Kristumi, ir norisi pabėgti, pasislėpti, užsisklęsti. Aš turiu omeny kitokią baimę, kuri mus apima tada, kai suvokiame pašaukimo sekti Kristų reikalavimų sunkumą. Gyventi Evangelija, kuri reikalauja atleisti įžeidinėjimus, net priešus mylėti, dalintis viskuo su artimu, net su tuo, kuris tau ypač nemalonus, palikti tėvų namus, atsisakyti galimybės sukurti šeimą, turėti savo vaikų ir daugelį kitų žemiškų malonumų. Tai iš tiesų nėra lengva, ypač šiais laikais, kai Lietuvą užklupo sekuliarizmo banga, kuri kėsinasi palaidoti tai, kas mums brangiausia – krikščioniškąją meilę ir tikėjimą.

Be to, kunigas dažnai pasmerktas vienatvei. Jis kasdien bendrauja su daugybe žmonių, bet dažan išgyvena vienišumo jausmą, ypač, jei jis gyvena ir savo būtį tvarkosi vienas. Nežiūrint to, kad kunigas gyvena aktyvų gyvenimą, turi daug pareigų arkivyskupijoje, be to uoliai rūpinasi jam patikėta bendruomene, vis vien, kai mirtinai išvargęs vakare grįžta namo, jis gali pasijusti be galo apleistas.

Kunigams prisieina sielovados darbe bendrauti su moterimis, taip pat ir jaunomis, netekėjusiomis. Jautresni ir trapesni dėl to kartais patiria įtampą ir prislėgtą dvasios būseną, ypač jei tėvai laikas nuo laiko parodo nepasitenkinimą, kad sūnus pasipriešino jų valiai – pasuko kunigystės keliu. Kai kurie palūžta, juos apima depresija, nusiraminimo pradeda ieškoti laiką leisdami prie kompiuterio, televizoriaus, kai kurie įninka į alkoholizmą, net narkotikus.
Tad kur ieškoti pagalbos? Su kuo kunigas galėtų pasikalbėti, kam patikėti savo rūpesčius? Pats patikimiausias būdas yra ištverminga, nuoširdi malda, tai yra pokalbis su Jėzumi, su Tuo, kuris tave pašaukė, per kurį patyrei pašaukimo malonę.
Mieli tėveliai, ir jūsų malda, jūsų nuoširdi dvasinė parama gali padėti, kai jūsų sūnaus sieloje siautėja audros arba ten yra visiška dykuma.

Semkitės išminties iš Šventosios šeimos. Jos gyvenimas Nazarete yra mokykla, kurioje suvokiame, ką mums reiškia namai. Nazaretas ragina susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos orumas ir spindesys, jos šventi, nesuardomi ryšiai.

Juozapas ir Marija, tai puikus kantrybės, meilės, besąlygiško paklusnumo ir Dievo valios vykdymo pavyzdys.
Antra, kuo turime rūpintis visi, tai dažna nuoširdi atgaila. Per atgailą ne tik išvalome sieloje susikaupusius juodulius, trukdančius uoliai tarnauti tiems, vardan kurių esame pašaukti, bet per atgailą išgyvename begalinį artumą su Jėzumi.
Ir trečia, kas gali padėti kunigui, tai artima tarpusavio bičiulystė. Bendri interesai, diskusijos gali užpildyti vienatvės spragas. Svarbiausia, kad neužvaldytų pavydo jausmas, nekiltų noras lygintis su kitais kunigais, nes visada atsiras pranašesnių, geresnių, Kiekvienas turim sekti mūsų Viešpatį savaip, nes kiekvieną Dievas pakviečia eiti skirtingu keliu. Mes turim rūpintis, kad mūsų gyvenimas būtų kuo labiau paženklintas Dievo meile, pašvęstas nuoširdžiai tarnystei Jam ir žmonėms.

Šiandien Evangelijoje girdėjome klausimą: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus? Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį Jis siuntė“ (Jn 6,28-29).

Tai yra svarbiausia. Tik gilus, nuoširdus, be jokių išlygų, kompromisų tikėjimas tuo „kuris pašaukė tave, kuris trokšta išlieti tau savo meilę ir gailestingumą, gelbsti nuo visų piktojo žabangų.
Visur ir visada nesvarbu, ką tu veiksi, ką mąstysi, savo sielos gelme, širdies gelme turi jausti Dievo artumą ir Jo meilę Tau.

Te laimina Jus visus čia susirinkusius Dievas ir tegul stiprina mus visus Šventoji Dvasia. Amen.