Mieli broliai ir seserys Kristuje, ką tik girdėta Šv. Mato Evangelijos ištrauka seka po to, kai Jėzus pasišaukęs Dvylika siunčia juos skelbti Gerąją Naujieną: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10,7), - nurodė Kristus. Kartu Jis įspėja: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“ (Mt 10, 16). Jėzus pramato, kad apaštalų misija nebus lengva, nes Jėzaus priešai persekios ir įduos juos teismams.

Šios dienos Evangelijoje Jėzus net tris kartus ištaria: „Nebijokite!“ Jis ragina nebijoti persekiojančių žmonių, nebijoti tų, kurie žudo kūną, nebijoti, nes jie yra vertingi Dievo akivaizdoje, jų net visi galvos plaukai suskaityti. Tą patį Jėzus sako ir mums – nebijokite! Juk taip dažnai gyvename baimėje dėl ko nors: bijome netekti darbo ir likti be pragyvenimo šaltinio bijome kitų nuomonės, būti išjuokti, pažeminti, bijome susirgti, nes brangūs vaistai ir dar įvairiausių baimių persekioja žmogų. Jėzus sako, kad bijoti turime „tik tų, kurie žudo Dvasią“ (plg. Mt 10, 28).

Kitaip tariant bijoti tik to, kas žudo tikėjimą, pasitikėjimą Dievu, bijoti tų , kurie provokuoja įžeisti Dievą, abejoti savimi, savo įsitikinimais. Šėtono taktika yra įvaryti žmogui baimę, kad baimės sukaustytas jis nedrįstų nieko daryti. Mūsų tautai ne kartą teko tai patirti, nes keletą šimtmečių gyvenome carizmo priespaudoje ir daugelis prisimena ateistinės Rusijos okupaciją. Persekiojimai, areštai, kalėjimai, tremtis – taip buvo susidorojama su tais, kurie bandė paprieštarauti esamai priespaudai, bandė laisvai reikšti savo nuomonę, viešai išpažinti tikėjimą, ginti Kristaus mokslą. Tokiu būdu žmonėse buvo pasėta baimė, kuri nustelbė viską, aptemdė akis ir protą, viskas gąsdino, viskas atrodė baisu.

Šiandien tiesiog stebina drąsa tų žmonių, ypač kankinių, kurie turėjo ryžto išstovėti tiesoje ir rinkosi tremtį, mirtį bet ne išdavystę. Matas Raisupis savo knygoje „Dabarties kankiniai“ apie Lietuvos okupantus taip rašo: „1940 m. Lietuvą okupavus sovietų Rusijai ir klastingai sunaikinus nepriklausomybę, beveik visos katalikų ir kitų tikybų institucijos, išskyrus Kauno kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos. Iš visur išvaikyti kapelionai, iš vienuolynų išmėtyti vienuoliai, uždarytos visos katalikiškos organizacijos (...). Per vienerius okupacijos metus 9 kunigai išvežti į Sibirą, 152 perėjo tardymus ar buvo laikyti kalėjimuose, 18 jų iš kalėjimų išsivadavo prasidėjus karui, o 15 kunigų nužudė iš Lietuvos bėgdami raudonarmiečiai su enkavedistais. Atėjusi vokiečių kariuomenė nebuvo švelnesnė ir nesiskaitė su Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkais bei tikinčiaisiais. Vokietijos valdžia taip pat stengėsi įbauginti Lietuvos tautą“. Tačiau nacių okupacijos metais kaip ir sovietų laikais atsirado drąsių patriotų, kurie nepasidavė baimei, kovojo už Lietuvos laisvę, gelbėjo naikinamus žydus ir kitus skriaudžiamuosius. Ypač pasižymėjo ark. Mečislovas Reinys, vysk. Kazimieras Paltarokas, vysk. Vincentas Brizgys, kun. Alfonsas Lipniūnas, kun. Stasys Yla ir daugelis kitų kunigų bei dorų tikinčiųjų lietuvių. 1944 m. raudonajai armijai antrą kartą įžengus į Lietuvą su nauja jėga prasidėjo represijos, persekiojimai, žudymai. Tačiau nepaisant šito, nepaisant pirmosios okupacijos metu patirto teroro, atsirado drąsių vyrų ir moterų, kurie gynė tiesos žodį, kovojo už laisvę.

Drąsiai galima sakyti, kad pavyzdžiu jiems buvo Lietuvos kunigai. Šią dieną visi mes dalyvavome (dalyvausime) ar stebėjome (stebėsime) televizijos ekranuose unikalų įvykį – pirmą kartą Lietuvoje vyko (vyks) garbingojo Dievo tarno arkivyskupo T. Matulionio beatifikaciją į palaimintuosius. Lietuva turi antrą palaimintąjį, kuris nepaisant okupantų grasinimų, tardymų, kalėjimų, tremties, drąsiai gynė Kristaus Bažnyčią, tenkino tikinčiųjų poreikius.

Palaimintasis Teofilius buvo ištikimas Kristaus mokinys, tvirtai pasitikėjo Jo galia, rodė pamaldumo pavyzdį ne tik ano meto tikintiesiems, bet ir šiandien jis yra mums kelrodė žvaigždė į Jėzaus širdį. Susidūrę su sunkumais, visada prisiminkime Kristaus padrąsinimą: „Nebijokite!“ Didžiuokimės esą krikščionys, didžiuokimės savo tikėjimu ir kartu su šv. apaštalu Pauliumi tarkime: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? (...). Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 35. 38). Pirmajame skaitinyje persekiojamas pranašas Jeremijas taip pat taria: „Bet Viešpats su manimi tartum tvirtas kariūnas, todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės“ (Jer20, 11). Šios dienos Jėzaus žodžiai yra raktas į mūsų gyvenimą. Jis ragina: „Nebijokite!“ Nebijokite „išpažinti mane žmonių akivaizdoje, tuomet ir aš jus išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (plg. Mt 10, 32). Melskime Šventosios Dvasios malonės sekti Jėzų, pasitikint Juo, drąsiai su meile skelbti Jo Evangeliją, liudyti Jėzaus buvimą čia ir dabar, kaip tai darė šventieji, palaimintieji, kankiniai ir visi, kurie buvo ištikimi Kristaus Bažnyčiai. Amen.