Mieli broliai ir seserys Kristuje, vos tik Jėzus pradėjo aktyviąją veiklą, Jo pirmieji žodžiai buvo: „Atsiverskite, nes Dangaus karalystė čia pat“ (Mt 4,17). Jau trečią sekmadienį mes girdime palyginimus apie Dievo žodį ir Dangaus karalystę. Palyginimai susieti su kasdieniniu gyvenimu, su buities ir gamtos reiškiniais, labai gerai pažįstamais ano meto žydams. Tai gamtos grožio vaizdai, kurie neprilygsta Dangaus karalystės grožiui; tai užmaišyta tešla, kuri nuo trupučio raugo ženkliai išsipučia; tai į dirvą patekęs garstyčios grūdelis, nors jis labai mažas, bet iš jo išauga didžiulis medis, - taip auga ir plečiasi Kristaus Bažnyčia – Dievo karalystė žemėje. Dangaus karalystė palyginama su žemiškais dalykais, nes žmogaus širdis išmoksta mylėti jiems nežinomus, paslaptingus dalykus, jei juos sugretina su gerai žinomais.

Šiandien Jėzus Dangaus karalystę palygina su paslėptu lobiu ir su brangiuoju perlu. Tuo Jis nori parodyti, kokia brangi ir gausi gėrybėmis, kokia graži ir kaip turim stengtis laimėti Dangaus karalystę. Pirmiausia palygino su paslėptu lobiu. Senovėje, gal ir mūsų seneliai, karo metu visas šeimos brangenybes užkasdavo žemėje. Buvo tikimasi pasibaigus karui sugrįžti namo ir jas atsikasti. Suprantama ne visiems pavykdavo sugrįžti, sklypai atitekdavo kitiems šeimininkams. Ir įsivaizduokite, koks džiaugsmas apimdavo tą, kuris netyčia rasdavo lobį. Vieni džiaugsmu pasidalina su pačiais artimiausiais, kiti bijo kam nors prasitarti, apgalvotai naudojasi atrastu turtu, treti iš baimės paslepia dar giliau ir net nebando atrastu lobiu naudotis. Ką nori pasakyti Jėzus lygindamas Dangaus karalystę su atrastu lobiu?

Yra toks gražus pasakojimas apie tai, kaip Dievas paklausė angelų, kur paslėpti Dangaus karalystės paslaptį, kad žmogui sunku būtų ją surasti? Po ilgų svarstymų, vienas angelas pasakė – žmogaus širdyje. Dievas sutiko su šiuo pasiūlymu. Taigi, Jis kiekvieno žmogaus širdyje paslėpė neįkainojamą lobį – Dangaus karalystės paslaptį. Vieni šią dovaną atradę, skuba pasidalinti su artimaisiais, kiti atradę – rūpinasi tik savimi, treti – gi net nebando pažinti, paliesti tą brangųjį turtą, kurį gavo veltui iš Dievo. Jiems Šventasis Raštas lieka svetimas ir nesuprantamas, Dievo žodis jų nepaliečia, nesujaudina, jų siela lieka paskendusi nuodėmėse ir tamsybėse, kur tolimiausiame kampelyje tūno brangiausias Dievo dovanotas lobis. Taigi atrasti lobį, tai tas pats, kas priimti Dievo dovanojamą Dangaus karalystę. Antrasis palyginimas apie ieškomą brangųjį perlą. Kitaip tariant kiekvienas turim atkakliai, nenuilstamai ieškoti to vienintelio brangaus perlo – Dangaus karalystės. Prisiminkime šv. Augustiną, kuris po ilgų klaidžiojimų, išgirdo Dievo balsą: „Imk ir skaityk!”

Dėka Kristaus žodžio, vyskupo šv. Ambraziejaus pagalbos, jo motinos šv. Monikos maldų, jis atrado savyje neįkainojamos vertės ir nenusakomo grožio perlą – Dievo meilę. Su džiaugsmu priėmė ją ir dalijo visiems. Jo karštas tikėjimas, paprastos ir gilios pamokslų mintys, Šv. Rašto apmąstymai, patraukė ir dabar sužavi daugelį, kurie prisiliečia prie šv. Augustino išmintingų tekstų. Laimingas žmogus, kuris kantriai, nedejuodamas, nesiskųsdamas neša savo gyvenimo kryžių. Jo sieloje pamažu auga ir bręsta gražiausias perlas, kurį Jam dovanojo Dievas.

Pagaliau, mielieji, ar mes žinome, kad patys esame didžiausias lobis ir brangiausias perlas Dievo akyse? Jei taip nebūtų argi Jis būtų siuntęs savo vienatinį, mylimiausiąjį Sūnų Jėzų Kristų vardan mūsų Išganymo? Jėzus mato mus kaip neįkainuojamą lobį, Jis įžvelgia mumyse grožį ir gėrį, kad ir kaip giliai jis būtų užslėptas. Jis valgė ir gėrė su nusidėjėliais, nes norėjo atskleisti jiems nenusakomą Dievo karalystės vertę, jos grožį slypintį kiekvieno viduje. Jis siekė parodyti jiems didžiulį džiaugsmą, kylantį iš Dievo meilės pažinimo. O kaip į tai atsiliepė žmogus? - Išdavyste, paniekinimu, spjūviais į veidą, kankinimu ir žeminančiu nukryžiavimu. Ir tai tęsiasi iki šių dienų. Kiek kartų išduodame, išsižadame, kiek kartų kalame prie kryžiaus tą, kuris trokšta vieno vienintelio – tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, meilės ir gailestingumo artimiesiems.

Neužsiskleskime nuo Dievo meilės, kuri kviečia šventumui, dovanoja Dangaus karalystės turtus ir nuostabų jos grožį. Prašykime Šventosios Dvasios, kad suteiktų kantrybės ir ištvermės brandinant savyje tikėjimo dovaną, kuria su džiaugsmu norėtume pasidalinti su visais, ypač tais, kuriems labiausiai to reikia. Amen.