Dviejų aukštų name gyveno dviese: senelė ir maža mergaitė, kurios tėvai žuvo autokatastrofoje. Abi jos miegojo viršutinio aukšto miegamajame, kai naktį name kilo gaisras. Namas buvo senas, medinis, todėl ugnis įsiliepsnojo labai greitai ir visas pirmas aukštas buvo apimtas liepsnos. Senelė privedė mergytę prie lango, palaimino ją ir sušukusi: „Viešpatie, gelbėk!” susmuko be gyvybės ženklų. Kaimynai iškvietė gaisrininkus ir bejėgiai stovėjo, nes patekti į namą buvo neįmanoma. Mergytė gailiai verkė ir šaukėsi pagalbos, gaisrininkai nesirodė, ugnis negailestingai kilo aukštyn. Staiga iš kažkur atskubėjo vyriškis su kopėčiomis, nusinešė jas prie namo ir dingo liepsnose. Kai vėl pasirodė, rankose laikė mažą mergaitę. Padavęs ją greta stovintiems, vėl pranyko tamsoje.

Mielieji, kiekvienas, kuris atsidūręs mirtino pavojaus akivaizdoje šaukiasi Dievo, sulaukia Jo pagalbos. Senelė sušuko: „Viešpatie, gelbėk!” ir jos anūkė buvo išgelbėta, nors padėtis atrodė beviltiška. Tačiau kaip sunku šiame žemiškame gyvenime įtikėti ir pasitikėti Dievu. Dažniausiai žmogus šaukiasi Dievo, išbandęs visas kitas priemones. Patekęs į bėdą, nesėkmės atveju, jis bėga pas astrologus, ekstrasensus, burtininkus, galų gale pats vienas bando spręsti savo problemas ir nieko nelaimėjęs su viltimi sušunka: „Viešpatie, gelbėk!” ir gailestingasis Dievas ištiesia pagalbos ranką ir kaip išsigandusius žvejus padrąsina: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite! (Mt 14,27).

Tik ar sielvarto ir nevilties ištiktas žmogus išgirsta Dievo balsą ar pamato Jo ištiestą ranką? Kodėl šiandieniniam žmogui taip sunku įtikėti į Dievo galią, kodėl taip sunku pasitikėti Juo ir pavesti Jam priklausantį savo gyvenimą? Tai neleidžia padaryti žmogaus prieraišumas prie žemiškųjų turtų, kurių vis ne gana, vardan kurių plušame nuo ryto iki vakaro; tai - prieraišumas prie žmogaus, kuris sudievinamas ir vietoje to, kad tarnautų Dievui, tarnauja jam; tai žmogaus egoizmas, savanaudiškumas, pavydas ir daugelis kitų žmogiškųjų aistrų. Visa tai prilygsta audroms, ugniai ir žemės drebėjimui, apie kuriuos girdėjome pirmajame skaitinyje. Persekiojamas pranašas Elijas šaukėsi Dievo pagalbos. Ir kaip girdėjome skaitinyje „praėjo Viešpats“, tačiau Jis „nebuvo vėtroje“, „nebuvo žemės drebėjime“, „nebuvo ugnyje“, Jis atsirado, kai „prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas“ (1Kor 19,11-13).

Taigi tik nurimę, atsiriboję nuo žemiškojo triukšmo, blaškymosi, mes galim išgirsti Dievo balsą. Tik žvelgdami į Jį mes galim sėkmingai keliauti per savo gyvenimą, audringą tarsi šėlstančios jūros paviršius. Ir apaštalas Petras, kol pasitikėjo Jėzumi, žvelgė į Jį, lengvai galėjo eiti vandens paviršiumi. Tačiau vos tik jo akys nukrypo į šalį „jis nusigando ir pradėjęs skęsti sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!” Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus susigriebė ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?! (Mt 14,30 -31).

Tai gera pamoka visiems mums. Blaškydamiesi gyvenimo audrose, įpuolę į neviltį, mes galim išgirsti Jėzaus priekaištą: „Silpnatiki, ko suabejojai!?” Mielieji, mes gyvename sudėtingame pasaulyje, kurį temdo sulaužyti pažadai, neapykanta, išardytos šeimos, neteisingas turto paskirstymas, iškreipti Dievo įvaizdžiai ir daugelis kitų dalykų. Tačiau mūsų tvirtas tikėjimas tuo, kad Jėzus yra šalia, palengvins ne tik mūsų dalią, bet padės mums kažką keisti į gera. Suprantama sunku bus išvengti klaidų, tačiau Jėzus visada pasirengęs padėti, mokyti ir sučiupti už rankos, kad nepaskęstume. Nuoširdžia malda prašykime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad sustiprintų tikėjimą, suteiktų drąsos nepabūgti gyvenimo audrų ir tvirtai žengti keliu vedančiu pas Jį. Amen