Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien Evangelija moko mus būti gailestingais, ypač tais atvejais, kai jautiesi įžeistas, išjuoktas, pažemintas. Jėzus kviečia tokiais atvejais visada atleisti, bandyti susitaikyti. „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jei jis paklausys, tai laimėjai savo brolį“ (Mt 18, 15) , - girdėjome Jėzaus kvietimą Evangelijoje.

Toliau skaitydami Evangeliją pagal Matą, išgirsime Petro klausimą: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų? Jėzus atsakė: „Aš nesakau tau - iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 21-22). Taigi, Jėzus kviečia būti atlaidžiais visada. Net mirties akivaizdoje, netgi tada, kai buvo prikaltas prie kryžiaus, Jėzus atleido savo kankintojams. Jis meldėsi: „ Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34).

Apaštalas Paulius pirmuosius krikščionis taip pat kvietė: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3, 12-13). Tačiau Dievo kvietimą atlaidumui negalime naudoti tam, kad pateisintume blogį ar neteisybę. Priešingai, mes privalome įvardinti blogį bei neteisybę, kuriuos matome šalia savęs ir turime dėti visas pastangas, kad juos ištaisyti.

Pirmajame skaitinyje Dievas įspėja pranašą Ezechielį, kad jis privalo perduoti Izraelio tautai Jo perspėjimą dėl nedorų darbų. Viešpats sako, jei „tu nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį mesti kelią, tai tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos“ (Ez 33,8). Jėzus taip pat reikalauja ne aklos meilės artimui, ne atlaidumo jo blogiems darbams, bet jausti pareigą sudrausti blogą darantį, perspėti klystantį, kartu pačiam rodyti gerų darbų pavyzdį. Evangelijoje girdėjome, kad, jei brolis nepaklausytų įspėjimo prie keturių akių, tai „pasiimk su savimi dar vieną ar du (..). Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bendruomenei“ (Mt 18, 15-17). Ir tik išbandžius visas priemones „tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18,17).

Anais laikais pagonimis ir muitininkais buvo laikomi bedieviai, stabmeldžiai, amoralaus elgesio žmones. Svarbiausia Jėzus ragina prieš pasmerkiant savo širdyje žmogų ar jam už akių, pirmiausia susitikti su juo ir bandyti išsiaiškinti prie keturių akių. Mūsų žmogiškuose santykiuose dažniausiai vengiama pasakyti žmogui, kad jis blogai elgėsi, nes bijojome jo neigiamų emocijų, todėl pasiliekame sau teisę aptarti tai su kitais. Tokiu būdu, užuot padėję žmogui, užkietiname jo širdį, nes gandai dažniausiai pasiekia patį nusidėjusįjį. Jei norime nuoširdžiai padėti žmogui, turime jį taip įspėti, kad jis suprastų, jog tai darome ne smerkdami, o iš meilės jam, kaip broliui, kaip bičiuliui, trokšdami jam gero. Svarbiausia nepersekioti dėl nereikšmingų dalykų, ar dėl to, kad jo elgesys neatitinka mano požiūrio, mano įsitikinimų. Nebūkime pastovūs pamokslautojai, moralistai, bet leiskime broliui pačiam suprasti klaidą.

Jėzus siūlo, jei pačiam nepavyksta rasti būdų paveikti žmogų, tuomet kviesti į pagalbą patikimus, labiau sugebančius bendrauti. Ir jei tai nepadeda, tik tuomet kreiptis į bendruomenę. Jei net tada nepavyksta atkurti gerų santykių, tuomet „tebūnie jis tau kaip pagonis ar muitininkas“, už kurį reikia melstis ir, kurį reikia pavesti Jėzui, nes būtent dėl jų Jis atėjo į pasaulį. „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“ (Mt 9,12), - sako Jėzus. Jis kviečia ir mus: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5,44). Kitoje vietoje Jėzus sako: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“. (Lk6, 27-28).

Be to, Jėzus kviečia melstis drauge. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Malda, tai viena galingiausių priemonių, kuri gali padėti ir Jėzus liepia tikėti jos veiksmingumu. Malda, apie kurią šiandien kalba Jėzus, yra ypatinga tuo, kad tai, ko joje prašome, turi būti meldžiama bent dviem - trims asmenims susitarus. Jėzus pabrėžia ne prašančiųjų skaičių, bet svarbiausia vienybę maldoje. Bendrystė yra būtina sąlyga, kad gautume tai, ko maldoje prašome.

Kodėl taip svarbi vienybė maldoje ir kodėl bendra malda labiau išklausoma? Todėl, kad kai prašome drauge, dingsta savanaudiškumas, egoistiniai sumetimai. Kai esame vieningi, labiau įsiklausome į kitus, rūpinamės kitų reikalais, jų rūpesčiais. Popiežius Pranciškus kviečia klausti savęs: „Ar esu atviras Šventosios Dvasios veikimui, ar prašau, kad ji man suteiktų savo šviesą, mane paskatintų daugiau dėmesio skirti Dievui? Šito turime melsti kiekvieną dieną“ (S. Gaeta, Dievas užklumpa netikėtai, psl. 78)

Tik Šventosios Dvasios padedami galime atrasti kelią į Jėzaus širdį, tikėtis Jo pagalbos nugalint savo pyktį, norą keršyti, bet puoselėti meilę įžeidėjui, tau prasikaltusiam. Apaštalas Paulius kviečia: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“ (Rom13, 8). Svarbiausia atsiminkite, kad žmones į tiesą vesti turime ne tik pamokymais, nurodymais, bet ir asmenišku geru pavyzdžiu, kaip tai darė Jėzus. Amen.