Mieli tikintieji, šiandien išgirdome evangelisto Morkaus pasakojimą apie ligonio išgydymą iš iki šių dienų laikomos nepagydomos ligos – raupsų. Mums sunku įsivaizduoti, kokia tai baisi liga, nes tokių ligonių savo aplinkoje nesutinkame. Pirmasis skaitinys iš kunigų knygos primena Mozės įsakytas taisykles dėl raupsų ligos požymių ir kaip turi laikytis sergantysis. Raupsuotieji buvo laikomi nešvariais ir prisidengę burną turėjo šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!“(Kun13,45). Jie buvo izoliuoti nuo visuomenės, turėjo gyventi už miesto. Jų buvo vengiama ne vien dėl užsikrėtimo pavojaus. Ši liga buvo laikoma prakeikimo ženklu, buvo manoma, kad sudarkytas kūnas atspindi ir širdies sutepimą.

Taigi, aprašytoje istorijoje anais laikais nusižengta buvo dvejopai. Pirma, raupsuotasis pagal įsakymą neturėjo teisės prisiartinti prie žmonių, nes Jėzų nuolat lydėjo minia. Tačiau šito nepaisydamas, pasitikėdamas Jėzaus galia, raupsuotasis išdrįso prieiti ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1,40). Jėzus taip pat, pasigailėjęs jo, nepaisydamas Įstatymo raidės, pasitikėdamas dangaus Tėvo galia „Ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu būk švarus!“ (Mk 1, 41). Raupsai tuojau pat pranyko ir žmogus tapo švarus.

Mielieji, kas gali suskaičiuoti, kiek nusidėjėlių maldavo ir maldauja: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ ? Aišku, mes nepažįstame ir nežinome fizinės raupsų ligos. Tačiau žmoniją slegia dvasiniai raupsai, - tai nuodėmės padariniai. Vagystės, plėšimai, žmogžudystės, nesąžiningumas, svetimavimas, paleistuvystės, prekyba žmonėmis, alkoholizmas, narkomanija- tai šių dienų raupsai, nematomi, bet negailestingai griaunantys žmogui gyvenimą. Būkime tikri, kad Viešpats nė vieno nuoširdžiai maldaujančio nepaliko bėdoje, kiekvieną palietė savo gailestinga ranka ir išgydė. Prisiminkime kartu su Jėzumi nukryžiuotąjį nusikaltėlį ir jo maldavimą: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę! (Lk 23, 42). Merdėdamas Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43).

Deja, šiandien daugelis į Bažnyčią žvelgia su nepasitikėjimu, jie tvirtina, kad Bažnyčia varžo jų laisvę, atima gyvenimo džiaugsmą. Jie pikdžiugiškai skaičiuoja kunigų ir tikinčiųjų nuodėmes, taip teisindami savo atitolimą nuo Dievo. Taip, Bažnyčią sudaro ne vien šventieji kunigai ir tikintieji. Jei taip būtų, tai kaip čia jaustumeisi tu, broli, sese, iš prigimties palinkęs į nuodėmę?

Prisiminkime evangelisto Mato pasakojimą apie kviečius ir rauges. Tarnai, pamatę tarp pasėtų kviečių, išdygusias rauges, pasisiūlė jas išrauti. Tačiau į tai šeimininkas atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių, palikite abejus augti iki pjūties“ (Mt 13, 29-30). Taigi, Jėzus moko neskubėti nuteisti ne taip besielgiančio, ne taip besimeldžiančio, ne taip apsirengusio, kitaip tariant bažnyčioje viską darantį ne taip, kaip mums to norėtųsi. Mes matome tik išorę ir nieko nežinome, kas vyksta žmogaus širdyje. Tik vienas Dievas turi teisę pasmerkti ar teisinti, nes jis „ne taip mato kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1Sam 16,7), - skaitome Samuelio knygoje. Vietoje to, kad kritikuotume ir smerktume, verčiau su meile žvelgdami į kiekvieną, prieikime, nusišypsokime, pradrąsinkime.

Matydami kunigus klausyklose, prisiminkime, kokią galią jie yra gavę. Nežiūrėkite ar kunigas jaunas, ar senas, gražus ar negražus, švelnus ar grubokas, kartais gali būti net piktas, vis vien jo išrišimo žodžiai: „Jėzaus vardu tau atleidžiu nuodėmes. Eik ramybėje“ gydo visas sielos žaizdas, jei tik to mes norime ir nuoširdžiai atsiveriame per išpažintį. Atkreipkime dėmesį, išgydęs raupsuotąjį, Jėzus jam liepė tuojau pat pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok!“ (Mk 1, 44). Be to, kaip reikalauja Mozės įsakymas, liepė: „Eik pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės atnašą jiems paliudyti“ (Mk1, 44). Apskritai Morkaus Evangelijai būdinga tai, kad Jėzus dažnai išgydytuosius įspėja neskelbti to viešai. Tai aptinkame net aštuonis kartus.

Tačiau iš patirties žinome, jei norime, kad žinia plačiai pasklistų, tereikia įspėti: „Tik niekam nesakyk!“ Kaip gi gali išgydytasis, patyręs tokią didžią malonę, tokį didelį džiaugsmą tylėti?! Visiškai suprantama, kad jis pradėjo „plačiai skelbti ir skleisit įvykį“ (Mk 1, 45). Kyla klausimas, kodėl Jėzus draudė skelbti apie Jo daromus stebuklus? Lengviausia paaiškinti tai, kad Jėzus bijojo, jog žmonės neteisingai supras Jo misiją. Priims Jį tik kaip stebukladarį ir kaip ne kartą patyrėme, žmonės norėjo matyti Jame tik politinį veikėją, kuris turi išvaduoti Izraelį iš romėnų priespaudos. Be to, iki mirties Jėzui reikia nuveikti dar daug darbų ir “dar nebuvo atėjusi Jo valanda“ (Jn 7. 30). Paslapties nepaisyme galima įžvelgti ir teologinę prasme: jokios kliūtys, jokie draudimai negali sustabdyti Gerosios Naujienos plitimo. Apaštalas Paulius kviečia: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote visa darykite Dievo garbei“ (1Kor10, 31).

Leiskimės Jėzaus paliečiami, su pasitikėjimu išpažinkime savo nuodėmingumą ir silpnumą. Jis neabejotinai išties ranką, palies ir ištars: „Būk švarus!“ . Amen.