Mieli broliai ir seserys Kristuje, laiko ratas labai greit apsisuko. Nepraėjo nė du mėnesiai, kai džiaugsmingai šventėm Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo šventę, o štai šiandien pradedame didžiąją Gavėnios kelionę, paženklintą mūsų Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo – pergalės prieš mirtį triumfo ženklais. Kiekvieną kartą Bažnyčia Gavėnios pradžioje primena žmogui, kad „esi dulkė ir vėl į dulkes sugrįši“.

Ar taip norima priminti, kad praeis metai ir iš tavo didybės, tavo grožio beliks tik dulkės? Ar tai reiškia, kad tikintis žmogus nuolat turi galvoti tik apie mirtį? Visiškai ne. Tačiau taip kaip galvojame apie darbą, kurį renkamės gyvenimui, apie būsimąją šeimą, kurią ruošiamės sukurti, apie artimuosius, kurių ilgimės, taip reikia galvoti ir apie visą gyvenimą.

Apaštalas Paulius kviečia elgtis išmintingai, branginti laiką, „nes dienos yra piktos“(Ef5,16), labai greitai prabėga. Anksčiau ar vėliau mes atsidursime mirties akivaizdoje ir teks susimąstyti apie tai, kaip gyvenau, ką gero nuveikiau. Ne vienas gyvenimo saulėlydyje atvirai prisipažįsta, kad, jei būtų leista dabar pasirinkti, kai kuriuos dalykus, jis rinktųsi visai kitaip. Tuomet pagalvoji: „Tai kodėl gi jis negalvojo anksčiau, kol dar buvo laikas, kol dar gyvenimas buvo prieš akis?“

Štai kodėl Bažnyčia laikas nuo laiko primena: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulke vėl pavirsi“. Ypač apie tai reikia mąstyti, kai negali atleisti įžeidimo, kai esi pilnas puikybės, išdidumo, kurie skatina manyti, kad esi reikšmingas, svarbus ir nepakeičiamas. Gavėnios laikotarpis pats tinkamiausias laikas pamąstymui apie prabėgusį gyvenimą, įvertinti nuveiktus darbus tarsi būtum mirties akivaizdoje.

Šios dienos Šv. Rašto liturgija kviečia: „(...) iš visos širdies atsiverskite į mane pasninku, verksmu ir raudojimu. Persiplėškite širdis, o ne drabužius. Atsiverskite į Viešpatį, savo Dievą (...)“ (Jl 2, 12-13), – girdėjome pirmajame skaitinyje iš pranašo Joelio knygos. Taigi pats tinkamiausias metas susikaupti, išskaidrinti savo sielą, ieškoti glaudesnio ryšio su Dievu. Kaip tai padaryti moko pats Jėzus. Jis kalba apie išmaldą, pasninką ir maldą. Viešpats moko: „ Venkite daryti geruosius darbus žmonių akyse(...) Kai tu daliji išmaldą, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda būtų slaptoje“ (Mt 6, 1-3).

Išmalda - tai įvairiausia pagalba artimui. Jei mes šelpsime, siekdami parodyti savo gerumą, tuo girsimės, kad pelnytume žmonių pripažinimą, taip sieksime gėrio ne kitam, o sau. Tai jau nebus tikra išmalda, ji nepelnys Dievo atlyginimo. Panašiai Jėzus kalba apie pasninką: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai“ (Mt 6, 16).

Pasninkas - tai sugebėjimas atsisakyti ko nors, ir nebūtinai mėsos valgymo, kaip įprasta manyti. Tai savotiškas savęs išsižadėjimas vardan ko nors. Ir jei atsisakysime vieno arba kito dalyko, o sutaupytus pinigus paskirsime vaikų dienos centrui, vargšų valgyklai ar sušelpsime sunkiai besiverčiančią šeimą, tai ir bus tikrasis pasninkas. Ir vėlgi, jei už tai lauksime pagyrimo, atlyginimo iš žmonių, tai jau bus kompensaciją už savęs nugalėjimą. Kitaip tariant viena ranka griaus tai, ką kita statys.

Pagaliau bendravimas su Dievu, pokalbis su Juo per maldą. „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis (...) aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje“(Mt6,5-6),–sako Kristus. Tačiau nereikia šių žodžių suprasti klaidingai. Jie nereiškia, kad visada reikia melstis tik vienam kur nors užsidarius, kad tik tokia malda yra gera. Čia kalba eina apie pavienę maldą, kuriai nereikalinga reklama. Visai kas kita yra su Šv. Mišių auka, kurioje vienijamės su Jėzumi Kristumi ir Jis mus apdalija viena duona – savo Kūnu ir viena taure vyno – savo Krauju.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, malda, pasninkas ir išmalda yra labai prasmingi dalykai. Jie prisideda, kad pasaulyje būtų daugiau gėrio, meilės ir gailestingumo. Jie padeda žmogui keistis, atsinaujinti ir žengti tikruoju gyvenimo keliu. Mes turim atsiminti ir tai, kad vieni patys, be Dievo pagalbos, mes nieko negalim, o Jis mumyse veikia per Šventąją Dvasią. Tad tikrasis krikščioniškojo gyvenimo tikslas – pelnyti Dievo Šventąją Dvasią.

Įsidėmėkite, kad ir pasninkas, ir malda, ir išmalda, ir budėjimas, ir visoks Kristaus vardu atliktas geras darbas – tai būdai pelnyti Dievo Šventąją Dvasią, kuri įveda į mūsų širdis Dievo karalystę bei nutiesia kelią į būsimąjį amžinąjį gyvenimą. Prašykime Šventosios Dvasios pripildyti mūsų širdis troškimo būti nuolankiais ir mylinčiais, atlaidžiais ir gailestingais, atvirais priimti Dievo žodį ir Jo meilę, nes tik Jis gali padėti nugalėti atsispirti pagundoms, kurias kasdien mums siunčia piktoji dvasia. Amen.