Mieli tikintieji, trečiadienį pasibarstę galvas pelenais, pradedame 40-ies dienų gavėnios kelionę. Tai yra laikas, kai tikintieji, prisimindami Kristaus pasninką dykumoje, stengiasi uoliau negu bet kada atlikti savo religines pareigas, kurių pagrindas: pasninkas, malda, atgaila ir gailestingumo darbai.

Pirmiausia, ką turėtume padaryti pradedant gavėnią – tai rimtai permąstyti savo religinį gyvenimą. Turim klausti savęs, ar nepasidaviau pagundai kritikuoti ir prisidėti prie tų, kurie neigiamai nusiteikę Bažnyčios atžvilgiu. Deja, reikia pripažinti, kad mūsų laikai nėra palankūs Bažnyčiai, nors galim laisvai išpažinti tikėjimą, laisvai lankytis Viešpaties namuose, krikštyti vaikus, priimti Santuokos ir kitus sakramentus. Tačiau sovietmečio padarytos žaizdos labai skaudžios.

40-50-čiai užaugo, kai tėvams buvo sunku išpažinti savo tikėjimą. Jie dažnai net nuo savo vaikų slėpė savo įsitikinimus. Mokyklose vienas pirmųjų uždavinių buvo – įdiegti į vaikų sąmonę ateistinę pasaulėžiūrą. Didžiuojamės ir džiaugiamės išsivadavę iš sovietinių gniaužtų, tačiau labai greit patekome į kitą erdvę. Laisvę supratome kaip vien medžiaginių vertybių kaupimą. Pasinėręs į savo buitinius reikalus, dažnas vis rečiau sudeda rankas maldai. Savaitgalį skiria vien savo poilsiui bei pramogoms arba nebaigtiems darbams užbaigti. Tokiose šeimose nesant tikėjimo, vienybės, susikalbėjimo ne vienas jaunas žmogus šiandien blaškosi nepajėgdamas išsivaduoti iš savo nuodėmingų įpročių, nuo įvairių priklausomybių, svaigalų.

Mielieji, mes visi privalome jausti rūpestį ir atsakomybę už savo jaunąja karta. Tiesa, jaunimas nemėgsta nei įsakymų, nei patarimų. Vis dėlto padėkime jiems atrasti tikėjimą, melskimės už juos, tvirtai tikėdami, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Visiškai nepateisinama tai, jeigu atsisakoma lankytis Dievo namuose, jeigu pritariama neigiamai nuostatai atžvilgiu Bažnyčios. Biblija sako, kad Kristus pamilo Bažnyčią ir atidavė save už ją. Jeigu mūsų Viešpats mylėjo Bažnyčią taip, kad sutiko dėl jos kentėti ir mirti, tai kiekvienas mūsų turėtume išreikšti savo pagarbą, paremti ją ir lankyti.

26-asis JAV jauniausias prezidentas Teodoras Ruzveltas savo laiku yra pasakęs: „Dievą garbinti jūs galite, kur panorėjęs ir kada panorėjęs, tačiau greičiausiai to nedarysite, jei visų pirma neišmoksite Jo garbinti konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku.“ Taigi, mielieji, pradedant Gavėnios kelionę, kviečiu vieną iš pasiryžimų padaryti – bent sekmadieniais švęsti Eucharistiją bendruomenėje, Viešpaties namuose, ne kritikuoti, ne ieškoti trūkumų, bet nuoširdžiai melstis už ganytojus, vieni už kitus, o ypač už jaunimą. Visi trys sinoptiniai evangelistai Jėzaus gundymą dykumoje susieja su krikštu prie Jordano, po kurio balsas iš dangaus paskelbė: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“(Mk1, 11).

Evangelistas Morkus tuoj pat po Jėzaus krikšto aprašo gundymo sceną: „netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą”(Mk1, 12), kur buvo šėtono gundomas. Morkus, skirtingai nuo Mato ir Luko, nepasakoja apie atskirus Jėzaus gundymus. Jis vienintelis iš evangelistų pamini, kad Jėzus „buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“(Mk1, 13). Dykuma yra tarsi nuodėmės paveiktas pasaulis, kuriame žmonės tampa panašūs į žvėris. Pasninkas taip pat nepaminėtas, nes dykumoje tai savaime suprantama. Dykumos išbandymas atskleidžia Jėzų kaip tikrą žmogų, turintį laisvą valią rinktis tarp gėrio ir blogio. Kiekvienas mūsų taip pat dažnai turim rinktis. Pasirinkimo kovoje žmogui tenka susidurti su antgamtinėmis blogio jėgomis.

Apaštalas Paulius laiške efeziečiams rašo: „Mes grumiamės (...) su tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (plg. Ef 6, 12). Jis kviečia apsiginkluoti visais Dievo ginklais, pasiimti tikėjimo skydą, ryžtingai skleisti taikos Evangeliją, kiekvienu metu melstis Dvasioje visokeriopomis maldomis bei prašymais ir be paliovos budėti. Turime pasitikrinti save, ar mes linkę labiau tikėti bei dėti visas viltis į žmogų, ar tikėti ir pasitikėti pačiu Dievu. Tik Jėzus teikia ramybę, džiaugsmą, meilę, Dievo priėmimą, slegiančių kalčių atleidimą, išlaisvinimą nuo prisirišimų bei priklausomybių, sielos harmoniją. Jeigu Jėzus yra tavo širdyje, tai ir visi Jo turtai slypi tavo širdyje. Jeigu ieškai kompromisų, jeigu vieno ieškai čia, kito - ten, tai tavo širdis yra tarsi skilusi, ji nėra laisva ir nėra vienybėje su Dievu. Tik Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Tik Jis yra raktas į Dievo karalystę.

Popiežiaus Pranciškaus homilijoje „Ar einu Jėzaus keliu?“(2016/05/03) kviečia paklausti save: „O kaip mano krikščioniška kelionė? Kur mane veda tas kelias, kuriuo pradėjau eiti krikšto akimirką? Ar nepasiklydau? Ar nesustojau?“ Popiežius ragina: „Atsiminkime šiandien šį klausimą, užduokime jį sau, penkias minutes pamąstykime... Koks aš esu krikščioniškajame kelyje? Sustojęs, pasiklydęs, besiblaškantis, susižavėjęs kažkuo kas patraukė mano dėmesį? Ar seku Kristumi, kuris sako „Aš esu kelias“? Prašykime Šventąją Dvasią, kad padėtų mums keliauti. Kai pavargstame, trumpai pailsėkime ir vėl pirmyn! Prašykime šios malonės“.

Šios dienos Evangelija baigiasi Jėzaus žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk 1,15). Tik Kristaus Evangelija, Dievo žodis gali padėti atpažinti pagundas vedančias į nuodėmę, tik Kristaus mokslas gali padėti rasti savyje jėgų atsispirti pagundoms, atsisakyti blogų įpročių, iš pagrindų perkeisti savo gyvenimą. Per nuoširdžią atgailą ir pasiryžimą keistis, atsiduokime Šventosios Dvasios veikimui, nes tik ji gali nuskaidrinti mintis ir pripildyti širdis Dievo meilės. Amen.