Mieli tikintieji, šiandien minim vienintelį savo šventąjį Kazimierą, kuris yra Lietuvos ir jos jaunimo, Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos globėjas. Manau nes visi daugiau ar mažiau žinome, kas buvo šv. Kazimieras, esame susipažinę su jo trumpu, tačiau prasmingu, pamokančiu, Dievui pašvęstu gyvenimu. Nors šv. Kazimieras gyveno tik 25 metus, tačiau paliko ryškų tikėjimo bei pamaldumo Dievui, Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai pavyzdį. Jo asmenyje galime įžvelgti šios dienos Šv. Rašto skaitinių išsipildymą.

Evangelijoje pagal Joną girdėjome Kristaus žodžius: „Ne jūs mane išrinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15,16) Iš tiesų gimęs, augęs ir gyvendamas prabangiuose karaliaus rūmuose, Kazimieras turėjo visas galimybes gyventi nerūpestingai, linksmindamasis ir pramogaudamas. Jis turėjo tapti Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tačiau Dievas pasirinko jį kitam – kilnesniam, prasmingesniam gyvenimui, kurį apibūdinti galėtume šiandienos skaitinio apaštalo Pauliaus žodžiais: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3,8-9).

Tai pavyzdys visiems mums, ypač jaunimui, kuris renkasi gyvenimo kelią. Reikia turėti drąsos atverti širdį Jėzui, išgirsti Jo balsą, Jo kvietimą išsižadėti žemiškųjų malonių, vardan kurių dažnai aukojamas žmogiškais orumas, užmigdoma sąžinė, išsižadama kilnių jausmų. Pirmajame skaitinyje Viešpats visus kviečia: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 9).

Šv. Kazimieras parodė, ką reiškia atsiliepti į šį Viešpaties kvietimą. Būti šventu – tai visu savo gyvenimu remtis į Viešpatį Dievą, anot apaštalo Pauliaus atsisakyti savo teisumo, ryžtis visko netekti ir siekti teisumo, kylančio iš tikėjimo Kristumi. Būti šventu – tai pirmiausia vienas kitą mylėti, kaip Jėzus Kristus mus mylėjo (plg. Jn 15, 12). Šv. Kazimieras skirtingai nei jo luomo bendraamžiai pasižymėjo nepaprastu tyrumu, darbštumu, neturto meile ir jautrumu vargšams. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: rytą – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas.

Apie šv. Kazimiero tyrumą ir pasišventimą Kristui byloja jo biografas. Jis rašė, kad Kazimierui pačiame jaunystės žydėjime susirgus lėtine liga, nuo kurios gydytojai manė, tegali padėti tik sugulimas su moterimi, jis atsisakė, sakydamas, kad norėtų verčiau prarasti šį laikiną gyvenimą, negu netekti amžinojo bei nenykstančio danguje su Jėzumi. Vykdydamas Jėzaus įsakymą mylėti žmones, Kazimieras ypač parodė šią meilę nuolankiu tarnavimu kitiems, ypač vargšams, ligoniams, stokojantiems. Žmonės jį vadino vargšų ir gyvenimo nuskriaustųjų gynėju.

Šv. Kazimieras darbais įrodė, kad norint sekti Kristumi, reikia visą save atiduoti kitiems. Skrupulingas taisyklių vykdymas nieko nereiškia. Reikia atiduoti save žmonėms iš vidaus. Stokojančius remti ne tik materialiai, bet daug svarbiau nuoširdžiai su meile dovanoti šypseną, gražų palinkėjimą.

Prisimindami šv. Kazimierą, prašykime jo meilės ir užtarimo mums pas Viešpatį. Mokykimės iš jo nuoširdžios ir nuolankios meilės Dievui ir mūsų artimiesiems, ypač stokojantiems meilės, užuojautos ir globos. Prašykime Šventosios Dvasios sustiprinti mus, kad galėtume visomis jėgomis kaip šv. Kazimieras vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Amen.