Mieli tikintieji, ką tik išgirdome penktojo Gavėnios sekmadienio Evangeliją pagal Joną. Pirmiausia tekstas pažymi, kad tarp maldininkų, kurie Paschos šventės metu atėjo į Jeruzalę „Dievo pagarbinti“, buvo taip pat ir graikų. Kitaip, tariant kalba eina apie piligrimystę. Kaip žinia tikrosios piligrimystės esmė – sutikti Dievą. Graikai taip pat yra Dievo beieškantys žmonės, trokštantys Jį sutikti. Jie kreipiasi į apaštalą Andriejų, sakydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“(Jn12, 21). Kokia nuostabi žinia! Vadinasi, jie tiki, kad Jėzus ne šiaip pranašas, bet lauktasis Mesijas. Šia žinia Pilypas skuba pasidalinti su Andriejumi, ir jie abu ateina pranešti šią naujieną Jėzui. Taip Geroji naujiena sklinda iš lūpų į lūpas, iš namo į namą, iš miesto į miestą, iš šalies į šalį.

Pamąstykime, kokioms naujienoms leidžiame šiandien plisti tarp mūsų? Ar jos padeda ieškantiems Viešpaties, ar padeda sutikti Jį? Iš Evangelijos nėra aišku, ką į šį prašymą tąkart Jėzus atsakė, ar įvyko tų graikų ir Jėzaus susitikimas. Vietoje to mes išgirdome Jo ištarmę: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“(Jn 12, 23). Ir toliau tęsė: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“(Jn 12, 24).

Šio atsakymo esmė yra ta, kad šiuo metu nėra svarbu tiesiog kelias minutes pakalbėti su vienu ar kitu graiku. Kaip kviečio grūdas Jėzus, miręs ir prisikėlęs, grįš visiškai nauju būdu ir tuomet visus patrauks prie savęs. Ištarmė apie kviečio grūdą yra pirmoji Jėzaus atsakymo graikams dalis. Toliau Jis nusako žmogiškosios egzistencijos pagrindinį įstatymą: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“(Jn 12, 25). Kas nori gyventi tik dėl savęs, žvelgdamas tik į save, būtent tas praranda gyvenimą. Tik atsisakant savęs, tik dovanojant save kitiems, tik ištariant „taip“ Dievo valiai, tik tada mūsų gyvenimas įgauna prasmę ir neša vaisių, kurie teikia tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Kristi į žemę ir apmirti, vadinasi, ne tik atneši vaisių, bet ir „išsaugoti savo gyvybę“. Tikroji laimė atrandama tik tada, kai ateina suvokimas gyventi dėl kitų.

Kviečio grūdo pavyzdys Jėzui padeda perteikti mokymą, kuris atskleidžia visų pirma Jo asmeninę istoriją, o po to ir Jo mokinių. Iš tiesų, kviečio grūdas pirmiausia yra pats Jėzus. Kaip kviečio grūdas Jis krito į žemę savo kančioje ir mirtyje ir išdygo bei davė vaisių savo prisikėlimu. „Gausūs vaisiai“, kuriuos Jis atnešė, yra Jo mistinis Kūnas - Bažnyčia, kuri gimė iš Jo mirties. Realiai „vaisiai“ yra ne tik pakrikštytieji, bet ir visa žmonija, nes Jis mirė už visus, visi buvo Jo atpirkti, taip pat ir tie, kurie to dar nežino. Evangelijos pabaigoje girdėjome: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Jėzus atidavė savo gyvybę dėl pasaulio išganymo. Lygiai taip pat ir mes esame kviečiami dalyvauti ir tęsti Jėzaus išganymo darbą aukojant savo jėgas ir žinias.

Pagaliau, kaip kviečio grūdai, kurie krenta į žemę ir miršta, būsime mes patys: mūsų kūnai neišvengiamai vieną dieną sugrįš į žemę. Mirtis kiekvienam yra bauginama. Kai ji ištinka netikėtai, tada lyg ir paprasčiau, tačiau, kai žinai, jog už kelių mėnesių, dienų ar valandų turėsi palikti šią žemiškąją buveinę, tada mirtis stoja prieš tave visu savo baisumu. Tai vienodai bauginamai atrodo ir tikinčiajam, kad ir koks jis būtų sąmoningas, ir netikinčiajam. Evangelijoje išgirdome Jėzaus skausmo kupinus žodžius: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!“? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“(Jn 12, 27).

Apaštalas Paulius pirmajame skaitinyje laiške žydams taip pat liudija, kad „Kristus savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“(Žyd 5, 7). Apie Jėzaus sielvartą ir liūdesį, artėjant lemtingai valandai, skaitome ir Mato Evangelijoje. Getsemanės sode parpuolęs kniūbsčias, Jis meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“Mt26, 39). Taigi, mirties akivaizdoje net Jėzaus žmogiškoji prigimtis priešinasi būsimajam smurtui ir kančiai.

Pamokslininkas Jonas Auksaburnis tvirtina: „Mirtis – ne blogis, bet kankintis po mirties – bloga. Mirtis nėra joks gėris, bet yra gera po mirties būti su Kristumi“ Jėzus užtikrina: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“(Jn12, 26). Jis duoda pažadą, kad mes prisikelsime iš mirties tam, kad nebemirtume daugiau. Amen.