Mieli tikintieji, susirinkusieji susikaupimui, pamąstymui apie tai, ką reiškia Kristaus auka, Jo mirtis ir Prisikėlimas kiekvieno mūsų, asmeniškai mano gyvenime. Kaip išgyvenu šį Gavėnios laiką? Ar mano dienos nors kiek skiriasi nuo kitų kasdieninės rutinos dienų? Ar atrandu dienoje laiko ir skiriu bent valandėlę mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kad pašlovinčiau Jį maldoje ir padėkočiau Jam už neįkainojamą atpirkimo dovaną ir pažadą amžinajam gyvenimui.

Kitą sekmadienį švęsime mūsų Išganytojo iškilmingą įžengimą į savo kančios vietą – Jeruzalę. Kartu su tūkstantine žydų minia procesijoje giedosime: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“(Mt21, 9). Tačiau tuojau pat po procesijos skaitysime Kristaus Kančią pagal Morkų, nes šiuo sekmadieniu pradėsime žingsnis po žingsnio kartu su Kristumi kilti į Golgotą, kur Jo laukia Kryžius – galutinis Jo žemiškojo gyvenimo taškas. Minia, prieš keletą dienų pasitikusi džiaugsmingu šūkiu „Osana!“, dabar šauks: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“(Jn19, 15).

Prieš pradedant mąstymą apie Kristaus kančią, pirmiausia noriu priminti, ką reiškė ano metu pasmerkimas mirčiai ant kryžiaus. Šiandien kryžius naudojamas visur ir kokiomis tik nori prasmėmis. Jis jau seniai peržengė krikščionių Bažnyčios ribas. Jis tapo kultūrų dalimi, vizitine kortele (pavyzdžiui, mūsų Kryžių kalnas!), kaip atpažinimo ženklas jis matomas daug kur: ant valstybinių vėliavų, organizacijų rekvizitų (pvz., Raudonojo kryžiaus), įstaigų (pvz., vaistinių), kapinėse ir t. t. Jis puošia mūsų automobilių veidrodėlius ir, be abejo, daugelio mūsų krūtines.

Filmo „Kristaus kančia“ režisierius Melas Gibsonas pasakė: „Kryžius naudojamas visur ir kokiomis tik nori prasmėmis. Jis praranda savo pradinę simbolinę reikšmę ir galų gale ima simbolizuoti ką tik nori. Manau, jog mes žinome, kad Jėzus buvo plakamas, kad jis nešė savo kryžių, kad jo pėdos ir rankos buvo pervertos vinimis; deja, retai pamąstom, ką tai reiškia". Dėl to labai pravartu prisiminti laiką prieš du tūkstančius metų, kada kryžius turėjo vieną vienintelę prasmę – buvo vienas iš baisiausių bausmės ir pažeminimo įrankių. Be to, visiškai priešingai nei šiandien, kryžius buvo tabu, daiktas, apie kurį kalbėti buvo vengiama. Štai Cicerono nuomonė: „Žodis "kryžius" neturėtų liesti Romos piliečio minčių nei akių, nei ausų... Jis nėra vertas net paprasčiausio laisvojo Romos piliečio paminėjimo". Evangelijos apie nukryžiavimą pasakoja labai nedaug, yra tik pasakyta „ir jie jį nukryžiavo". Daugiau sužinome apie tai, kas dėjosi anuomet, kai vyko nukryžiavimas. Visiems to meto žmonėms buvo aišku, kas yra nukryžiavimas – tai viena iš baisiausių mirties bausmių. Bet mums, norint geriau suvokti, kas įvyko, būtina bent šiek tiek pakalbėti apie nukryžiavimą kaip procesą. Žydai nepraktikavo nukryžiavimo. Aukščiausia žydų mirties bausmė buvo užmušimas akmenimis. Nors žinoma atvejų, kai po mirties bausmės įvykdymo negyvėlis dar būdavo kabinamas ant stulpo ar medžio šakos kitiems įbauginti. O kadangi "kabantis ant medžio" Biblijoje dar laikomas prakeiktu Dievo (Įst 21, 23), tai šis faktas tą bausmę darė dar gėdingesnę.

Nukryžiavimą praktikavo romėnai ir vykdė pagal tam tikrą tvarką: kaltinamajam turėjo būti paskelbtas mirties nuosprendis "tu būsi nukryžiuotas!" Bausmės įvykdymas visuomet buvo viešas. Prieš nukryžiavimą nuteistieji būdavo nuplakdinami. Jau vien to pakakdavo nuvaryti žmogų į kapus. Nuogai išrengtus nuteistuosius pririšdavo prie žemos kolonos. Stovėdami abipus nuteistojo, du „teismo tarnai“ plakdavo, anot Horacijaus, „baisiais plakamaisiais bizūnais“. Tokį bizūną sudarė medinė rankena ir trys odiniai diržai, kurių galuose dažniausiai būdavo pritvirtinti švininiai svarmenys. Atsižvelgiant į Mozės įstatymą, Judėjoje smūgių skaičius buvo apribotas - 39. Tačiau ir to ne vienas nuteistasis nepakeldavo. Kirčiai apnuogindavo kaulus, kitus plakdavo tol, kol imdavo virsti viduriai. Nuteistasis visą kryžių ar dažniausiai tik skersinį balkį nuo teismo į bausmės vietą užmiestyje turėdavo nusinešti pats. Po to pasmerktasis būdavo tvirtinamas prie kryžiaus – dažniausiai prikalamas vinimis, kartais pririšamas. Pirmiausiai prie skersinio balkio galų didelėmis vinimis būdavo prikalamos ištiestos rankos, po to skersinis balkis su prikaltuoju būdavo užkeliamas ant jau pastatyto vertikaliojo balkio arba pastatomas ir į žemę įkasamas visas kryžius. Tada būdavo kalamos kojos. Visa tai lydėjo nenusakomas skausmas, nepakeliama kančia. Ir tai patyrė mūsų Viešpats, prieš tai išjuoktas, apspjaudytas, pažemintas, erškėčiuotas. Mirtis ant kryžiaus būdavo gana lėta; kol numirdavo, prikaltasis iškabėdavo kelias valandas, kartais gal net dienas.

Jėzus mirė palyginti greitai, maždaug po 6 valandų, vėlyvą popietę. Žydų valdžiai tai labai tiko, kadangi artėjo šeštadienis, žydų šabas. Viskas turėjo būti baigta laiku. Mirties bausmė ant kryžiaus buvo ypatinga, kelianti siaubą ir nusižeminimą. To neįmanoma aprašyti, neįmanoma net įsivaizduoti. Yra išlikęs vaizdingas Romos filosofo Senekos sakinys: „Jis miršta sąnarys po sąnario, jo siela išvarva lašas po lašo". Taigi, Pasaulio Valdovas, pats Dievas pasmerkiamas žiauriausiai mirčiai ant kryžiaus. Deja, to pareikalavo žmonės, tarp kurių nemaža dalis buvo patyrę Jėzaus gailestingumą, dėmesį ir meilę. Šiandien, prisimindami anų dienų įvykius, piktinamės, smerkiame, stebimės. Tačiau nesusimąstome, kad puikybė, egoizmas, neapykanta, šmeižtas, siekis keršyti ir dar daugelis mūsų nuodėmių kaskart kala Kristų ant kryžiaus. Visi keturi evangelistai aprašo Jėzaus suėmimą, tardymą, išjuokimą, kankinimą, nukryžiavimą.

Kitą sekmadienį skaitysime Kristaus kančią pagal Morkų, o Didįjį Penktadienį - pagal Joną. Trumpai priminsiu pagrindinius Jėzaus nukryžiavimo momentus. Jėzų nukryžiavo romėnai, todėl viskas vyko taip, kaip buvo priimta pas juos. Tačiau yra keletas ypatumų, jau vien dėl to, kad ta bausmė buvo vykdoma Judėjoje. Jėzų suima šventyklos policija; teismo taryboje apklausa trunka iki paryčių; nuosprendis - mirties bausmė už tariamą piktžodžiavimą. Mirties nuosprendį turėjo patvirtinti romėnai. Pilotas neranda kaltės, bet bijo žydų sąmyšio ir dėl to pasiduoda jų įtakai, leisdamas įvykdyti mirties nuosprendį. Vėliau seka kareivių patyčios, erškėčių vainikas ir purpurinis apsiaustas. Jėzus nuplakamas, netenka daug kraujo. Pilotas tikisi, kad žydams to pakaks, ir jie apsigalvos. Tačiau žydai religinių vadų pakurstyti reikalauja mirties bausmės. Kelionė į bausmės vietą už miesto (šiandien tai Jeruzalės centras). Jėzus nusilpsta ir nebepajėgia nešti savo kryžiaus. Nenuostabu, kad žiauriai nuplakdintam Jėzui kryžius buvo per sunkus ir Jis suklupdavo. Todėl kareiviai tiesiog pačiupo iš minios vieną piligrimą iš Šiaurės Afrikos vardu Simonas ir liepė jam nešti Jėzaus skersinį.

Nuosprendis įvykdomas Golgotoje ("Kaukolės vietoje") kartu su dar dviem nusikaltėliais. Manoma, kad Jėzus nebuvo visai nuogas, kaip įprasta vykdant tokias bausmes; romėnai atkreipė dėmesį į griežtą žydo gėdos suvokimo paprotį. Jėzaus kryžius galėjo būti aukštesnis, nei įprasta, nes Jono 27 skyriuje, 48 eilutėje rašoma, jog kempinę užmovė ant nendrės, kad paduotų Jėzui atsigerti. Jėzus mirė nepraradęs sąmonės; Jis nepriėmė žydų siūlomo svaiginančio gėrimo, paprastai duodamo nukryžiuotiesiems, idant jie netektų sąmonės. Morkus pabrėžtinai mini, kad Jėzui buvo pasiūlyta mira atmiešto vyno (Mk 15, 23), tačiau Jis atsisakė. Tai rodo, kad Jėzus norėjo visa iškentėti būdamas skaidrios sąmonės. Išimtis yra ir tai, jog Pilotas leido Jėzų nuimti nuo kryžiaus ir palaidoti. Į dažnai diskusijose keliamą klausimą: „Kokia Kristaus kančios prasmė? atsakysiu Jozefo Donderso (Joseph Donders, OFM) Verbų sekmadienį pasakytu mąstymu: „Šiandien girdėsime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią. Jau pripratome prie šio pasakojimo ir kadangi tiek daug kartų jį girdėjome, jis mūsų per daug ir nepaveikia. Tikroji jo prasmė ir misija mūsų nepasiekia. Labai lengvai pritariame minčiai, kad turime sekti Jėzų Jo kančioje, kad turėtume kentėti, kaip Jis kentėjo. Bet neteisingai suprantame tos kančios reikšmę.

Evangelijose skaitome, kad Pilotas nenori Jėzaus pasmerkti. Jis tris kartus sako: „Aš nerandu šiame žmoguje jokios kaltės“(Jn18, 38). „Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai buvo įskundę Jį iš pavydo“(Mk15, 10). Išvedęs nuplakdintą, su erškėčiu vainiku ir purpurine skraiste Jėzų, tikėdamasis sužadinti žmonėse gailestį, Pilotas tarė: „Štai žmogus!“(Jn19, 5). Jis kviečia pažiūrėti į žmogų. Piloto žodžius galima suprasti įvairiai. Galim pažiūrėti į minios žmogų – piktą, pavydų, be vilties. Ir pažiūrėti į Žmogų Kristų, kaip Jis tapo įvairių aistrų ir pykčio auka; pažiūrėti, kaip jie su Juo elgėsi ir tada Jį išdavė. Ir pažiūrėti į žmogaus istoriją, į jo likimą. Jeigu mes šitaip suprantame Piloto žodžius, tai žvelgdami į Kristų, mes žvelgiame į save. Kai mes galvojame apie Jo kančią, kai mes žiūrime į Jį, mes matome kiekvieno vyro ir moters likimą, mūsų pačių likimą šiame pasaulyje, mūsų kančią ir mūsų mirtį. Neturėtume kentėti, kaip Jis kentėjo; Jis kentėjo, kaip mes kenčiame. Skausmas, kurį Jis priėmė, yra normalus mūsų žmogiškas likimas. Jis mums parodė, kaip reikia kančioje elgtis; Jis parodė, kaip reikia kančią suprasti; Jis parodė, kad kančia veda į pilnutinį išsipildymą. Lukas atpasakojo Kristaus kančią taip, kad jo skaitytojai ir jo laikų Bažnyčia galėtų atpažinti joje savo pačių skausmą. Jis labai aiškiai pasako, kad Kristaus nenužudė romėnai, kad Pilotas Jo nenuteisė dėl politinių įsitikinimų. Ne, Kristų nužudė vadai žmonių, kurie Jį sekė, Jo verkė ir aimanavo, ir nežiūrint viso to, ruošė prieš Jį sąmokslą. Jo kančia nebuvo nauja; ji yra sena, ji yra mūsų kančia. Lukas pakartoja tris sakinius, kuriuos Kristus pasakė nuo kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems!“; „Tėve, jie nežino, ką jie daro“; „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

Kristus ne tik parodė, kaip mes turėtume kentėti, Jis taip pat parodė, kad mes turėtume dalyvauti žmonijos istorijoje, kad mes turėtume priimti šio dalyvavimo kryžių, ir priimti jį ne pyktyje ir kovoje, bet su jėga ir gerumu, kaip Jis tai darė. Ir taip mes turėtume atverti naujo teisingumo, žmoniškumo ir broliškos meilės viziją. Štai kokioje kančioje mes turėtume Jį sekti“. (Plg. Kristaus kančia. Joseph Donders, OFM),- taip rašo Jozefas Dondersas). Mums, Dievo kūriniams, gali kilti (ir manau daugeliui dažnai kyla) mintis, jog Jėzus buvo Dievas, viską iš anksto numatęs, todėl Jam kančia nebuvo tokia baisi, kaip mums atrodo. Šiandien Šv. Mišių aukoje išgirsite Jono Evangelijoje aprašytą Jėzaus susijaudinimą, kuris parodo, koks žmogiškas, giliai žmogiškas yra Gelbėtojas. Jėzui praneša, kad Jo ieško graikai. Į tai Jis tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 12, 23). Toliau Jis kalba apie kviečio grūdą, kuris jei „nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas“(Jn 12, 24).

Taip Jėzus nurodo, kas neužilgo turės įvykti – Jis kaip grūdas bus įmestas į žemę. Toliau Jis sako: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!“? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“(Jn 12, 27). Tai sielos sukrėtimas, paliečiantis ir protą, ir jausmus. Tai artėjančios valandos sukeltas susijaudinimas, kai ateis didžiulis, išganymo plane numatytas išbandymas. Jis gerai žino, kokia baisi kančia Jo laukia. Prieš tokią baisią kančią Jėzų apima nerimas, ir jis susvyruoja. Jo susijaudinimas mums atskleidžia nuoširdumą, su kuriuo Jėzus užsikrauna sunkią žmogaus dalią. „Mano siela sukrėsta” - tai išpažinimas žmogaus, atsidūrusio priešais savo skausmingą likimą, jaudinantį Jį iki pačių žmogiško silpnumo gelmių. Nepaisant susijaudinimo, Jėzus su visa Sūnaus meile nukreipia savo maldą į Tėvą: „Tėve, pašlovink savo vardą!“(Jn12, 28).

Dangiškas balsas perduoda Tėvo pritarimą: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“(Jn12, 28). Šis pritarimas leidžia spėti, kad tam tikra prasme netgi malda “būti išgelbėtam” nuo šios valandos yra išklausyta. Į ją atsakymas - tai šlovingas triumfas, ateisiantis po išbandymo, kurio didžiulė išganomoji reikšmė proporcingai atitiks kančios sunkumą. Dangiškojo Tėvo sustiprintas, Jėzus vėl atsiduria priešais savo misiją: Jis atėjo į mūsų pasaulį dėl šitos valandos, kuri yra galutinis Įsikūnijimo tikslas. Jo buvimas žemėje tik tuo ir paaiškinamas: Jis yra Žmogaus Sūnus, kuris atėjo, kad būtų pašlovintas per pakėlimą nuo žemės ant kryžiaus. Apie sielos susijaudinimą vėl išgirsime Getsemanėje trims mokiniams ištartoje frazėje: „Mano siela mirtinai nuliūdusi” (Mk 14, 34). Paprašęs mokinių pasilikti ir budėti, paėjęs toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“(Mk 14, 36-37). Tokia malda visiškai nereiškia, kad Jėzus stengiasi išvengti Tėvo valios. Jis nori prisiderinti prie šios valios. Kartu noriu atkreipti dėmesį į tai, kad Jėzus laisvai, savo valia ryžtasi atiduoti savo gyvybę už žmoniją.

Apie tai skaitome Jono Evangelijos dešimtajame skyriuje, kur Jėzus tvirtina: „Niekas neatima gyvybės iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią atiduoti ir galią vėl ją atsiimti”. Savo laisvę Jis parėmė vienybe su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau (...) tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo” (Jn 10, 17-18). Kančios išvakarėse Jis pabrėžia savo pritarimą Tėvo valiai, kaip aukščiausią savo laisvės garantiją. Ši laisvė reiškia, kad būtent Jo paties, o ne Jo priešininkų valia apibrėš sprendimą paaukoti savo gyvybę. Krikščionims Jėzus, nukryžiuotasis, yra mokinystės pavyzdys. Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi" (Mt16,24).

Mums, Kristaus sekėjams, kaip apaštalas Paulius tvirtina: „ (...) einantiems į išganymą, Kryžius yra Dievo galybė. (...) mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“(1Kor1, 18.22-23). Būkime tvirti tikėjime ir vienybėje su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Keldami akis į Kryžių su meile ir dėkingumu iš visos širdies tarkime: „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį!“