Mieli tikintieji, šis Velykų sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Taip pat tai ir pasaulinė Maldų diena už pašaukimus.

Kiekvienais metais ketvirtąjį Velykų sekmadienį prieš mūsų dvasios akis iškyla Kristus, Gerasis Ganytojas, kuris mus pažįsta, rūpinasi ir tikrai myli kiekvieną mūsų asmeniškai. Kartu meldžiamės už pašaukimus į dvasinį luomą, už savo žemiškuosius ganytojus, kurie Jėzaus vardu dovanoja ramybę, teikia viltį laimingam, džiaugsmingam gyvenimui Jėzuje Kristuje.

Gerojo Ganytojo simbolį Jėzus pasirenka, norėdamas atskleisti savo artimą santykį su žmonija. Ganymas – tai rūpinimasis silpnaisiais, stokojančiais, ypač meilės ir dėmesio, sutrikusiais ir pasimetusiais gyvenimo klaidžiuose keliuose. Ganymas – tai buvimas šalia, tai meilė ir palaikymas.

Senajame Testamente Dievas dažnai vaizduojamas kaip savo tautos ganytojas. Viena gražiausių karaliaus Dovydo psalmių aprašo tikinčiojo saugumą, kurį teikia Dievas: „Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane” (Ps 23, 1-4), - taip skaitome 23-ojoje psalmėje. Senajame Testamente ganytojo vardas taip pat suteiktas karaliams, kunigams ir apskritai visiems, kurie yra už kažką atsakingi. Tačiau šiuo atveju jis jau nebereiškia vien tik saugumą, bet taip pat ženklina išnaudojimą bei priespaudą. Šalia gerojo ganytojo, atsiranda ir blogojo ganytojo arba samdinio paveikslas.

Pranašo Ezechielio knygoje skaitome Viešpaties priekaištus Izraelio vadams: „ Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganiusieji save pačius! Jūs valgote riebalus (...), bet avių nemaitinate. Silpnųjų jus nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusiųjų ir pražuvusiųjų neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu.“(Ez 34, 2-4). Tačiau toje pačioje Ezechielio knygoje Dievas duoda pažadą: „Štai aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu“(Ez 34, 11.15). Jėzus praplečia gerojo ganytojo paveikslą, sakydamas: „Aš – Gerasis Ganytojas. Geras Ganytojas už avis guldo gyvybę“(Jn 10, 11).

Dievo pažadas tapo tikrove, kuri pranoko visus lūkesčius. Kristus padaro tai, ko net ir geriausias ganytojas neįstengtų atlikti. Jis už avis paguldė savo gyvybę. Tai Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinys. Gerojo Ganytojo šventė mums taip pat primena, kad kiekvienas iš mūsų esame pašaukti būti ganytojais. Ir visų pirma ne kitų, bet savo pačių vidinio gyvenimo ganytojais. Esame atsakingi už savo gyvenime daromus pasirinkimus.

Įsigilinkime į save ir kiekvienas atsakykime sau: „ Ar aš sugebu vadovauti, vesti, ganyti savo asmeniškų minčių, troškimų, emocijų kaimenę? Ar kartais nebūna priešingai, kad kokia nors pikta mintis ar neigiamas jausmas pradeda vadovauti ir atskiria mane nuo mano širdies, nuo artimo, nuo Dievo?“ Šiandien, kai meldžiamės už pašvęstuosius dvasiniam gyvenimui, galime prisiminti vienuolių patirtį. Jie maldoje ir kasdieniuose darbuose į pagalbą pasitelkia budrumą, dėmesingumą, atidų savo minčių ir jausmų stebėjimą. Juk piemuo, sergėdamas kaimenę, negali užmigti, jis turi budėti ir su meile stebėti jam patikėtas avis. Jis juk veda kaimenę, o ne avys jį veda ir gano. Taip ir mes esame kviečiami būti budrūs, atidžiai žvelgti į visa, kas mus gali atitolinti nuo Kristaus ramybės, nuo Dievo meilės. Kita Jėzaus ištarmė nusako žmogaus santykį su Dievu, su artimaisiais. 

Jėzus sako: „Aš - Gerasis Ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau gyvybę"(Jn 10, 14-15) . Būtent toks yra ryšys tarp dieviškųjų Asmenų, toks ryšys trokštamas ir bažnytinėje bendrystėje tarp ganytojų ir tikinčiųjų bei tarp tikinčiųjų tarpusavyje. Jėzus atėjo į žemę, tapo žmogumi, norėdamas žmogui dovanoti gyvenimą, per tai atiduoti gyvybės ant kryžiaus. Taip norėjo pašalinti visas kliūtis, trukdančias žmonių ryšiui su Dievu ir tarpusavyje. Dar viena šio sekmadienio Jėzaus pasakyta mintis: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso“(Jn 10, 16), nors Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“(Mt 15, 24). Tos, kitos avys, tai pagonys, kurių žydai nemėgo, buvo pasmerkę ir paniekinę. Tačiau Jėzus nevengė jų, bendravo su jais, netgi ne kartą statė pavyzdžiu žydams. Šią Jėzaus mintį taikome mąstydami apie įvairias krikščionių konfesijas, apie sugyvenimą ir bendrystę. Apie žydų ir pagonių suvienijimą Jėzaus vardu rašo apaštalas Paulius.

Laiške efeziečiams jis rašo, jog iki Jėzaus jie buvo svetimi Izraelio bendruomenei. „Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“(Ef 2, 13). Mielieji, kai baimė, sumaištis ar abejonė ims skverbtis į širdį, atminkite, jog yra Tas, kuris nepaliaujamai budi ir saugoja mūsų ramybę. Būtina pasitikėti Geruoju Ganytoju, kuris vardan mūsų išganymo prisiėmė mirtį ir įveikė ją. Šaukimės ir būkime šalia Jėzaus ne tik maldos laike, bet ištisai: kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką. Amen.