Mieli tikintieji, ką tik išgirdome vieną gražiausių Jėzaus palyginimų apie vynmedį ir šakeles. Tai viena iš atsisveikinimo kalbų, pasakytų Paskutinės vakarienės metu.

Evangelistas Jonas Paskutinės vakarienės aprašymą pradeda Jėzaus kojų mazgojimu mokiniams. Tuo tarpu evangelistai Matas, Morkus ir Lukas liudija, jog Jėzus Paskutinės vakarienės metu paėmė duoną ir vyną, sukalbėjo padėkos maldą ir duodamas apaštalams, tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas(...). Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“(Lk 22, 19- 20). Taip tarp Jėzaus ir apaštalų gimė vienybė, kurią Jono Evangelijoje Jėzus palygino su vynmedžio kamieno ir šakelių bendrumu.

Ši Kristaus vienijimo misija tęsiasi kaskart dalyvaujant Eucharistijoje, priimant Kristaus Kūną – konsekruotą duoną, kurią vadiname Komuniją. Ji reiškia dvejopą bendrystę: tai Kristaus ir Jo Kūną priimančiųjų bendrystė bei tikinčiųjų tarpusavio bendrystė, kylanti iš bendro dalyvavimo Eucharistijoje ir bendro Kristaus Kūno priėmimo.

Mielieji, būdami vienybėje su Kristumi, būtinai turime jaustis vieningi ir tarpusavyje. Apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1Kor 10, 16–17). Didžiausias Kristaus troškimas buvo Jo sekėjų vienybė.

Prieš savo kančią Kristus meldėsi: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. (…). Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 11. 21). Iš tiesų Bažnyčią mes galime suvokti kaip vynmedį, kurio šakelės, mintančios tais pačiais gyvybės syvais, yra vienybėje ne tiktai su vynmedžiu, bet ir tarpusavyje. Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas“(Jn15, 1). Dangiškasis Tėvas rūpinasi savo šakelėmis. Jis „Kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių” (Jn 15, 2). Jėzus visus mus ragina: „Pasilikite manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu“(Jn 15,4). Vadinasi, Jis šiame pasaulyje gyvena tik tikinčiuosiuose, kurie „pasilieka“ Jame. „Pasilikti Jame“ nereiškia tik sekmadienį ateiti į bažnyčią, kas rytą ir vakarą sukalbėti maldas, bet tai yra kur kas daug daugiau. „Pasilikti Jame“, tai pirmiausia išpažinus Jėzų, priimti Jį savo asmeniniu Viešpačiu ir Išganytoju, sekti Jo mokslą ir turėti su Juo artimą ryšį, santykį. Tai yra kiekvieno asmeniškas apsisprendimas.

„Pasilikti Jame“ - tai gyventi pagal Jo žodžius, įrodant savo elgesiu, gyvenimo būdu, nežiūrint ką kiti apie tave galvos. „Pasilikti jame“ – tai būti viena su Kristumi, persiimti Jo mintimis, leisti veikti Jo Dvasiai, kuri yra mumyse. Jėzus kalba ir apie vaisius: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“(Jn 15, 5). Pasilikimo Jame ženklai yra vaisiai, kurie dėka Šventosios Dvasios pasirodo krikščionio gyvenime.

Apaštalas Paulius laiške Galatams rašo: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“(Gal 5, 22–23). Atsiskyrus nuo Jėzaus neįmanoma vien savo pastangomis duoti vaisių. Apie tai pats Jėzus sako: „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“(Jn 15, 5). Kas atsiskirs nuo Jėzaus „bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“(Jn 15, 6).

Šv. Augustinas šią eilutę taip komentuoja: „Šakelės laukia viena iš dviejų – arba vynmedis, arba ugnis; jei ji nėra vynmedyje, atsidurs ugnyje; taigi, kad neatsidurtų ugnyje, tegu būna vynmedyje.“ Apsispręsti kiekvienas turi asmeniškai, individualiai. Trapistų vienuolis Tomas Mertonas komentuodamas šią Evangelijos vietą rašo: „Gyvenimo esmė matuojama ne nugyventų metų kiekiu, o jų kokybe, ne veikla, o buvimu. Tačiau dažnai tai užmirštame. Galbūt todėl šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje net šešis kartus nuskamba žodis „pasilikti“.

Atrasdami laiko maldai, mes pasiliekame Kristuje, atnaujiname tą dieviškąjį gyvenimą, kurį įskiepijo mumyse Šventoji Dvasia krikšto metu. Maldoje Dievas mus apvalo, suteikdamas mums suvokimą, kas šiame gyvenime duoda vaisių, vadinasi, ir puikaus vyno, kuris Biblijoje simbolizuoja meilę, džiaugsmą, teisingumą.“

Mieli tikintieji, šios dienos Dievo žodis moko, kad gyventi prasmingai ir vaisingai įmanoma tik vienybėje su Jėzumi, kuris yra vynmedis, o mes Jo šakelės. Tik prigludę prie dieviškojo vynmedžio, tik maitindamiesi Jo dieviškosios gyvybės syvais, laikui atėjus galėsime atiduoti Jam subrandintus vaisius. Amen.